4.44. Charlaine Harris ,,Miręs šeimoje”


1Taigi, dešimtoji knyga apie Sukę Stekhaus ir jos pašėlusį gyvenimą tarp visokiausių padarų: pradedant vampyrais, baigiant metamorfais, vilkolakiais ir fėjomis. Tikiu, kad dar kažko nepaminėjau, bet kai ten jų tiek daug, sunku viską išvardinti. Po kurios knygos ši serija jau turėjo sustoti, tikrai nepasakysiu, kad ir kaip būtų keista, ji neprastėja su kiekviena dalimi. Yra ir pakilimų, ir šiek tiek nuosmukių (tokia man atrodo ir ši dalis), tačiau nustoti skaityti visiškai nesinori, apskritai, manau, bus liūdna, kai perskaitysiu likusias tris dalis: pasiilgsiu Sukės, visų jos meilių, nuotykių, buitiškų monologų, kuriuose ji dejuoja dėl pinigų trūkumo, purvo, kurį jai teks valyti ir dar visokiausių minčių, kurios apima tikriausiai kiekvieną žmogų, bet ne taip dažnai apie tai rašoma romanuose.

Ši knyga nelabai kuo skiriasi nuo kitų: čia rasime tą pačią Sukę, jos brolį Džeisoną, vampyrus Eriką ir Bilą, Sukės darbdavį Semą, kuris niekada nesiskundžia, kai Sukė neateina į darbą, dargi šioje dalyje daug vietos užims Sukės pusbrolis fėja Klodas bei išvysime keletą naujų veikėjų. Bene svarbiausi du iš jų- Eriko kūrėjas Apijus Livijus Okela ir „brolis“ (t.y. dar vienas Apijaus paverstas vampyras) Aleksejus Romanovas, dingęs paskutinės Romanovų dinastijos palikuonis. Taip pat, bus parodoma, kad ne visada vampyrai pasveiksta greitai- to pavyzdys Bilas, besijaučiantis kaip visiškai bejėgis ir vos judantis diedukas. Tačiau ir čia Sukė ras išeitį. Na ir galop, pagr. veikėja neatsisakys pagelbėti Alsido gaujai ir taip prisišauks naują šūsnį bėdų ir dilemų.

Visgi, tai pasirodė viena iš prastesnių dalių. Nebuvo tokia įdomi kaip tikėjausi, tiesa, nebuvo ir bloga. Autorė vis dar išlaiko gerą humoro jausmą, tad vietomis ir pakikenti galima, o ir vienas kitas siužetinis vingis buvo verti dėmesio. Tačiau šį sykį labai nepatiko, kad kone visas veiksmas buvo sudėtas į maždaug 50 paskutinių puslapių. Nors daugelis knygų pasižymėjo tuo, kad įvairūs mūšiai ir kiti panašūs kraują praliejantys įvykiai vykdavo tik pabaigoje, tačiau šį kartą viskas buvo taip sugrūsta į tuos likusius puslapius, kad taip ir nepajaučiau, kaip viskas prabėgo. Ir, aišku, čia jau mano problema, kad nemėgėja aš vilkolakių, kad ir kokie jie būtų, o jiems paskirta nemažai dėmesio. Dar nepatiko ir Eriko kūrėjas, kuris iš tiesų nelabai ką ir nuveikė, tad koks jo pasirodymo tikslas buvo, nelabai ir suprantu? A, tiesa, išleido į pasaulį itin bjaurų padarą, kuris ateity, manyčiau, dar bus paminėtas. Tačiau, kalbant apie gerąją pusę, man patiko Klodas, vis dar juokas ėmė iš Eriką ir Sukę siejančios ypatingos sąjungos. Gerų emocijų prisigaudžiau ne tiek ir mažai, nors norėjosi daugiau.

Beje, kiek nukrypsiu, bet noriu pagirti šeštąjį ,,True Blood” sezoną. Kiekvieno pirmadienio, kai jau galima surasti interneto platybėse naują seriją, laukiu su nekantrumu. Viskas įdomu, žavi ir galiu pasakyti, kad tai man bene geriausias sezonas, nors po penktojo maniau, kad viskas tik risis žemyn, tad maloniai nustebino.

Nuorodas į atsiliepimus apie kitas serijos knygas rasite čia.

Ekranizacija

Nuo 2008-ųjų eina serialas True Blood, šią vasarą rodomas jau šeštasis sezonas. Nors matyt jau nuo ketvirtojo sezono serialo kūrėjai visą istoriją ėmė sukti sava vaga, nebeimdami idėjų iš knygų serijos, tačiau nuo to žiūrėti jį ne ką mažiau įdomu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s