4.39. Elizabeth Haynes ,,Į tamsiausią kampą”


I-tamsiausia-kampa  …jis buvo atvažiavęs prie mano darbovietės, surado mano automobilį aikštelėje, atsirakino savo atsarginiu raktu (jis dabar turi visų mano rakto dublikatų komplektą; nors jų jam nedaviau, bet vis tiek turi) ir patikrinęs įsitikino, kad mano automobilio ridos matuoklis rodo nuvažiuotas mylias teisingai, o tai reiškė, kad be jo žinios niekur kitur nebuvau pasišalinusi. Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. (274 psl)

Pradžioje skaityti buvo sunkoka. Pirmasis skyrelis- 2005-aisiais vykę teismo pokalbiai, kuriuose kažkas yra kaltinamas smurtiniu nusikaltimu. Antrasis- 2001-ieji, pasakojama apie paskutines Naomės gyvenimo akimirkas (ne itin malonias, beje). Trečiasis- 2007-ųjų įvykiai, kur pasakojama apie Ketę, kurią kviečia bendradarbė kartu pašvęsti Kalėdų vakarėlyje (spalio pabaigoje!), na, o ketvirtasis- 2003-ieji. Ten pasakojama apie pašėlti mėgstančią merginą, kuri susipažįsta su žaviu klubo durininku. Truputį painu?.. Taip, bet tik pradžioje. Mat netrukus paaiškėja, kad į 2001-uosius grįžti nebesiruošiama, o teismą tiesiog savaime užmiršau. Tuomet beliko susieti, kad 2007-ieji yra dabartis, o 2003-ieji praeitis, ir kalbama, kad ir kaip būtų pradžioje sunku patikėti, apie tą pačią merginą Ketriną (ar tiesiog Ketę).

Kodėl sunku? Ogi todėl, kad ankstesnė ir dabartinė skiriasi kaip diena ir naktis. Ankstesnė Ketrina labiau už viską mėgo naktis leisti su draugėmis, lankytis klubuose ar kitose pasilinksminimų vietose, buvo pasitikinti savimi ir tikriausiai tokia, apie kurią bet kas pasakytų: ,,jai visas pasaulis po kojomis”. Tuo tarpu dabartinė Ketė- užsisklendusi savyje, nemėgstanti atvirų vietų, be perstojo po keletą kartų per dieną tikrinanti visus namų durų, langų užraktus, virtuvės stalo įrankių stalčių, vonią ir t.t., kas jai kartais kainuoja kelias tam iššvaistytas valandas. Ji kenčia nuo panikos priepuolių, negali pakęsti, jei pasikeičia jos dienotvarkė, ji žino, ko negali veikti lyginėmis, o ko- nelyginėmis dienomis..

Pasakojimas įtraukia taip, kad sunku atsitraukti. Ir viskas atrodo taip tikroviškai, net jokių abejonių nekyla (gal tik šyptelėjau, kad ,,kaip tyčia”, į Ketės namą atsikrausto klinikinis psichologas, o juk būtent tokio žmogaus jai verkiant reikėjo. Na, bet kaipgi be sutapimų?). Su neramumu laukiau, kol pasimatys pirmieji ženklai (nors gali būti, kad tuos pirmuosius praleidau, nes tai užsislėpė po jo, rodos, idealiu elgesiu), maždaug tada tikriausiai vėl atsiverčiau pradžią ir perskaičiau teismo apklausą, atkreipiau dėmesį į nusikaltėlio vardą, tad išliko tik vienas klausimas: kas toji Naomė? Reiks palaukti nemažai, bet išaiškės. Apie ją bus papasakota paprastai, taip jūs pasakotumėte apie tai, kaip jums visą dieną sekėsi darbe ar draugų susitikime. Ir tas tonas visiškai nebesukels emocijų, nes paprasčiausiai jau niekas nebebūtų nustebinę.

   Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale, juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu- ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: ,,Tai nėra taip paprasta”, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta- tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.
   Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti- vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. (…)
   Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.
   Apie išsigelbėjimą. (235-236 psl)

Bet net ir tuomet, jei tą pirmą kartą po išsiskyrimo ji nebūtų palūžusi ir vėl jį pasikviesdama pas save, netikiu, kad viskas taip ir būtų pasibaigę. Viskas būtų buvę panašiai kaip ir galiausiai nutiko, kas žino, gal net būtų baigęsi baisiau?..

Kol praeities įvykiuose viskas ėjo į blogąją pusę, ateityje Ketės gyvenimas eina geryn, kol vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom. Tačiau ji jau nebe ta pati, kokia buvo, todėl, trokšdama pagaliau gyventi normalų gyvenimą, ji grūmiasi.. Bet didžiąją knygos dalį skaitydama vis vien bijojau ir svajojau tik apie vieną: kad galop viskas būtų gerai. Tiek nedaug man tereikėjo- tik happy end’o, kuris neretai kaip tik sugriauna ne vieną įtikinamą istoriją. Bet čia man jos reikėjo. Ir netgi labai.

Dar man, kaip besidominčiai psichologija, buvo įdomūs pokalbiai, susiję su Ketės elgesiu, kamuojančiais sutrikimais. Informacijos pateikiama išties ne taip ir mažai, kiekvienam prieinama forma.

Na, ir galiausiai, galiu pasakyti, kad užvertusi paskutinį puslapį turėjau šiek tiek ramiai pabūti, net nesijungiau planuoto filmo, nes žinojau, kad tiesiog dar negaliu gilintis į kitą istoriją, kai dar negaliu nustoti galvoti apie šią.

Puiki knyga, viena geriausių, kurias teko skaityti per visus skaitymo metus.

Advertisements

One thought on “4.39. Elizabeth Haynes ,,Į tamsiausią kampą”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s