4.33. Elfriede Jelinek ,,Pianistė“


showPrieš kurį laiką matytas M. Hanekės filmas ,,La pianiste“ (liet. ,,Pianistė“) paliko slogų įspūdį. Apie tai, kad jis pastatytas pagal knygą, kuri netgi yra išversta į lietuvių kalbą, sužinojau visiškai neseniai ir iš karto susiradau bibliotekoje. 2004-aisiais autorė gavo nobelio premiją už šį romaną- tai dar labiau sužadino smalsumą, nes norėjosi pamatyti, kas yra joje ,,tokio“, kad gautas toks laimėjimas?..

Erika Kohut- neištekėjusi trisdešimtmetė, vis dar gyvenanti su mama. Dar vaikystėje motina nusprendė, kad dukra bus garsi pianistė, bet likimas nusprendė, kad Erikai teks pasitenkinti muzikos dėstymu Vienos konservatorijoje. Dieną ji dirba, o vakarais gyvena kitokį gyvenimą: itin lakios seksualinės fantazijos ją veja į tokias vietas, kur tikriausiai nė viena moteris nekelia kojos.

Pradedant šnekėti apie personažus, vertėtų pradėti nuo mamos, kurios dėka ir atsirado pagr. veikėja. Motinos personažas-be abejonės, įdomus, o mintys, kurios ją lanko- tiesiog tragikomiškos. Tai, kaip ji nuo pat vaikystės augino Eriką, užuominos apie vyro pakrikusią psichiką rodo, kokia išties baisi toji moteriškė. Jos egoizmas, kuris nedingsta bėgant laikui, jos neginčijamas noras savo ,,kūdikį“ visiškai kontroliuoti, o jei tik jos mieliausioji nors kiek pavėluoja, tuoj pat užverda didžiulis konfliktas, peraugantis į fizinius veiksmus. Ironiškai Erika vadinama vaisiumi, kadangi motina visuomet nori, kad ji būtų šalia, jos netgi vienoje lovoje miega. Svajonėse apie naują erdvesnį būstą mama galvoja, kad ši taisyklė neturėtų pasikeisti. Taigi, visai nenuostabu, kad Erika ir tapo tokia, kokia yra. Kasdieniai mamytės aiškinimai, kokia ji nuostabi, išskirtinė ir talentinga, dukrą išaugino pernelyg išdidžią ir pasitikinčią savimi. Mintyse ji išaukština save taip, kaip tai visą gyvenimą daro jos motina. Erika rodoma kaip bejausmė, o tiksliau- ji parodys tik neigiamas emocijas, o kad šypsotųsi, net nepamenu. Būdama trisdešimtmetė ji dar elgiasi kaip vaikas: norėdama supykdyti motiną, ji nusiperka naują suknelę, kurios, žino, mama jai niekad neleis užsidėti, o pikčiausia, kai savo mokinius net ir be reikalo bara ir smukdo: anot motinos, jei Erika netapo garsia, tai kodėl tie vaikai turi tapti tokiais?.  Niekuomet neturėjusi jokių artimesnių santykių su vyrais, ši nestokoja iškrypusių seksualinių fantazijų, kurių net ir visai nesigėdi, toks jausmas, kad net nesuvokia, jog tai yra blogai. Siužeto eigoje pasirodysiantis trečiasis pakankamai svarbus veikėjas įneša ,,spalvų“ į moters gyvenimą, bet tos spalvos- lygiai tokios pat niūrios, nors pradžioje atrodė, kad galbūt pagaliau viskas prašviesės.. Taigi, neabejotinai giriu stiprius, gerai išplėtotus charakterius.

Šen bei ten pašniukštinėjusi suradau, kad 2007-aisiais ,,Eridano“ leidykla gavo antipremiją už prastą ,,Pianistės“ vertimą. Man pačiai niekas neužkliuvo, be to, drįsčiau teigti, kad blogas vertimas nesutrukdė atskleisti išties žavų autorės rašymo stilių. Knyga persmelkta ironijos, kurios pagalba personažų charakteriai atsiskleidžia visu gražumu. Autorė visiškai nesistengia, kad skaitytojas žavėtųsi, mylėtų veikėjas- atvirkščiai, jos pateikiamos kaip visiškai neigiamos, neturinčios jokių prošvaisčių, kad ateity taps kitokios. Bendra niūri atmosfera man priminė kaip tik prieš tai skaitytą E. Bronte ,,Vėtrų kalną“ , kur irgi nieko šviesaus (su viena išimtimi) išvysti neįmanoma.

Nepaisant to, kad nemažai kas patiko (ir kuo toliau, tuo daugiau apie šią knygą minčių kyla), tačiau skaityti buvo sunku. Ne kartą save pagavau skaitant, tačiau visiškai nematant žodžių prasmės- ir taip ištisus puslapius. Tuomet versdavau atgal ir skaitydavau iš naujo.. O tai vargino. Apskritai, toks jausmas, lyg kokie neskaitadieniai keletą dienų buvo, nes ir jokia kita knyga netraukė (o pasirinkimą turiu šiuo metu didelį kaip niekad). Ir matyt blogai dariau, kad prisiversdavau ir perskaitydavau nors šiek tiek, gal sulaukus tinkamo momento būtų kitaip sekęsi skaityti, kiek kitoks ir vertinimas būtų, bet tų ,,gal“ ir telieka ,,gal“.

Kadangi jaučiu, kad, jei nesustosiu rašyti dabar, tai tikriausiai nesustosiu iki nakties, tai noriu užbaigti savo pastebėjimus tuo, kad rekomenduoju perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.

Ekranizacija

2001-aisiais pasirodęs garsaus režisieriaus Michael Haneke filmas ,,La Pianiste“ (ang. The Piano Teacher) sužavėjo kino kritikus. Kanų kino festivalyje Valterio ir Erikos vaidmenis atlikę aktoriai Isabelle Huppert ir Benoît Magimel laimėjo po Palmės šakelę kaip geriausi aktoriai, o M. Haneke gavo Didįjį komisijos prizą (Grand Prize of the Jury).

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s