4.31. Joyce Carol Oates ,,Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau“


oates-joyce-carol-tada-as-isskleidziau-sparnus-ir-nuskridau-23576Tai viena tų knygų, kuri užkabina vien savo pavadinimu, tuomet net nebesvarbus ir turinys. Net ir nežinau, ar prieš pasiimdama peržiūrėjau anotaciją, tačiau tai tikrai padariau jau skaitydama romaną ir galiu tik eilinį kartą nusivilti nugarėlėje pateikta informacija. Anotacija nugarėlėje, bent jau mane, klaidintų (nes pabrėžiama ta turinio dalis, kuri pasirodė antraeilė), o esanti knygos pabaigoje- nusako net ir tuos įvykius, kurie bus antrojoje romano pusėje: kam to reikia?..

Tad apie ką ši knyga? Apie Dženą: penkiolikametę, kuri su mama patenka į siaubingą avariją. Deja, bet pastarajai išgyventi nepavyksta, todėl Džena ligoninėje pabunda ne tik visiškai sužalota, bet ir vieniša: mama buvo viskas, ką ji turėjo. Nauja gyvenamoji vieta, mokykla, nauja šeima ir didžiulis skausmas bei vienatvė- su tuo paauglė privalo pamažu susigyventi.

Pradžioje pagr. veikėja daug kalba apie žydrynę ir kaip ji nori į ją pakilti ir skristi- taip atsiribotų nuo tikrovės, kuri yra sunkiai pakeliama. Toks buvo vaistų, kuriuos jai ligoninėje leido, kad numalšintų skausmą, šalutinis poveikis. Bet ir be vaistų Džena jautėsi taip pat: ji nenorėjo būti pasaulyje, kurį dabar apibūdino kaip žvarbumą: vietą, kur, kitaip nei žydrynėje, neįmanoma pasislėpti. Desperatiškumu, liūdna nuotaika persmelkta visa knyga. Rašymo stilius paprastas, tačiau nepasirodė visiškai primityvus, skaityti buvo lengva, akys tiesiog slydo tekstu ir nė neturėjau minties, kad štai dabar jau padėsiu romaną į šoną ir grįšiu tik kitą sykį: visą perskaičiau vienu prisėdimu ir jaučiau tokį malonumą, kokio jau seniai nejaučiau vien dėl to, kad senokai neturėjau progos šitaip per kartą perskaityti visą kūrinį. Labai lengva buvo užsikrėsti Dženos bejėgiškumu bei vienišumu pulsuojančia niūria nuotaika ir tik keli momentai privertė nusišypsoti ar net nusijuokti: tiesa, juokas ėmė iš kiek banalių ir stereotipiškų detalių (kaip pavyzdžiui: Džena susipažįsta su vyresniu vaikinu, kuris iš išorės atrodo kaip tikras blogietis (tatuiruotė, motociklas, odiniai rūbai), bet iš tiesų po ta išvaizda slepiasi kone idealus ir, kaip netikėta, taip pat nemažai išgyvenęs vaikinukas..), bet visumoje kiek knygų, ypač orientuotų į masinį jaunimą, be įvairių stereotipų apsieina? Užtat pabaigą galiu pagirti: ji dar kartą parodo, kad gyvenimas nėra nei lengvas, nei išpildantis visus troškimus ir norus, tačiau jei tik nenuleisime rankų, nepasiduosime ir stengsimės, tunelio gale galop pamatysime šviesą.

Miela knyga, iš kurios tikriausiai labiausiai atminty pasiliks net ir ne turinys, kuris yra niekuo neišskirtinis, o nuotaika..

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s