4.29. Erich Maria Remarque ,,Kelias atgal“


show,,Mes esame dar beveik nekalti, bet mūsų vaizduotė sumaitota, mes net nepastebėjome, kaip tai atsitiko; mes dar nieko nežinojome apie meilę, o mus jau viešai visus iš eilės patikrino, ar nesergame venerinėmis ligomis.“

Karas. Kam jo reikia? Tiems, kurie trokšta valdžios, bet dėl to nesirengia pajudinti nė piršto, jie nekariauja fronte, tik sėdi saugūs ir siunčia vis daugiau eilinių vyrų į atviras žudynes, kur niekada nežinai, kada išauš paskutinė diena, kur kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Ir netgi klaidinga sakyti ,,vyrų“, nes, kaip žinia, siųsdavo ir tuos, kuriems iki ,,vyro“ dar reikia gerokai paūgėti (ne tik fiziškai, bet ir emociškai). Būtent visai ne vyrai, o tik kone vaikai buvo ir šios knygos pagrindiniai veikėjai. Jie mokėsi, džiaugėsi nerūpestinga jaunyste, o staiga buvo pasiųsti į frontą.

,,Kelias atgal“ – atsigręžiama į grįžimą atgal, kai po pasibaigusio karo likusieji kariai buvo išsiųsti namo. Visi namiškiai tikisi, kad jų sūnūs/vyrai/draugai bus išlikę tokie patys, kad viskas grįš į senas vėžes. Tačiau to tikėtis yra juokinga. Užteko kelerių metų, kad jie suaugtų, kad neįsivaizduotų kitokio gyvenimo nei fronte, kad  įprastame gyvenime matytų tik beprasmybę, o aplinkiniuose- visišką nesupratimą, ką jaunuoliams iš tiesų teko iškęsti. Juk niekas pernelyg nesigilino į karių patyrimus, taip, aišku, kad jie ir šaudė, ir žudė, ir žūdavo, tačiau, rodos, kol tiesiai į akis vienas ar kitas veikėjas paprastais, bet aiškiais žodžiais, visiškai nepagražindamas, nepasakydavo, kaip tame kare iš tiesų viskas yra, žmonės, kurie nebuvo fronte, nesuvokdavo tikrojo baisumo.

Ką daryti grįžus iš karo? Kuo užsiimti? Kaip gyventi? Kai viskas atrodo beprasmiška ir svetima, kai nebesupranti aplinkinių, o jie nebesupranta tavęs, kai niekam negali papasakoti visko, kas susikaupę viduje, kai kare rizikuojama buvo kas sekundę ir vienintelis rūpestis- išsaugoti gyvybę, kai tuo tarpu realiame gyvenime rūpinamasi dėl kiekvieno menkniekio. Todėl ne kiekvienas iškenčia sugrįžęs, jie nueina pačiais įvairiausiais, bet ne tikrai ne tais, kuriuos būtų nuėjęs, jei nebūtų dalyvavęs kare, keliais, o skaudžiausia, kai, nebežinodamas, ką bedaryti, kareivis padaro sprendimą grįžti atgal į frontą ir kariauti.. Nesvarbu kur, nesvarbu už ką. Nes tik fronte jis gali jaustis gerai, kiek tai apskritai yra įmanoma ten.

Žmogaus, grįžusio iš fronto, mintys, išgyvenimai tiesiog puikiai aprašomi šioje knygoje. Skaičiau ir negalėjau atsiplėšti, bet tuo pačiu norėjosi, kad knyga niekuomet nesibaigtų..

Nuostabi knyga, sukėlusi daug jausmų, ir taip buvo liūdna beskaitant…

Rekomenduoju.

Ekranizacija

1937-aisiais pasirodė to paties pavadinimo (,,The Road Back“) filmas, režisuotas James Whale.

The Road Back

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s