4.22. Kristina Sabaliauskaitė ,,Silva Rerum II”


SilvaRerumII_webTai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka… Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Pirmąją dalį skaičiau jau senokai, negana to, siužetas beveik išblėsęs iš galvos, todėl tikrai nelyginsiu jos su šviežiai perskaitytąja antrąja dalimi.

Kadangi kelios prieš tai skaitytos knygos (išskyrus ,,Saulės imperiją”) buvo lengvos ir turinčios primityvius trumpus ir visiškai neišraiškingus sakinius, pradžioje įsivažiuoti į Silva Rerum II buvo sudėtinga: jau buvau pamiršusi, kokiais ilgais, trunkančiais net per pusę lapo (o gal net ir daugiau) sakiniais rašytoja rašo. Bet tuo pačiu tai buvo ir atgaiva, kadangi pasiilgau knygų su tokiu gražiu žodynu. Kiek žiūrėjau, jau kalbėdama apie pirmąją dalį, gyriau sugebėjimą tuos ilgus sakinius parašyti taip, kad skaitant visiškai niekas nesusimakaluoja, viskas rišlu, gražu ir aišku. Tad vien už rašymo stilių dedu riebų pliusą.

Toliau tema, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį, yra maras. Tai, kaip autorė jį aprašė ir pateikė, man paliko tikrai labai gerą įspūdį. Tikroviškai, be jokių pagražinimų, parodydama žmonių elgesį, išgyvenimo instinktą, kurio dažnas net nebeslopina esant tokioms situacijoms. Tada tampa nebesvarbūs nei luomai, nei užimta padėtis, nei pagarba ar orumas- visi kovoja dėl kiekvieno kąsnio, o galop iš beprotiško bado (nes maras po vieną nevaikšto..) pradeda misti vieni kitais. Tas pats tinka ir apie marą, kai žmonės saugodami save izoliuoja ar net naikina sergančiuosius, nors apsisaugoti kone neįmanoma, jei bus lemta, tai neišgelbės net gyvenimas užsidarius nuo visų. Būtent puikus maro perteikimas man ir pasirodė stipriausia šio kūrinio pusė.

Siužetinės linijos taip pat įdomios, vienos kažkurios pernelyg net ir nesiryžčiau išskirti, nes viskas taip persipynę, tad ypač knygos pabaiga, kur buvo atskleista daug visokių detalių, mane sužavėjo. Ir ne tik pabaiga, bet ir kitas kūrinio vietas skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavo įdomu, kaip viskas rutuliosis toliau. Na, bet pripažinsiu, kad buvo momentų, kai knyga, na, visiškai nesiskaitė, būdavo sunku susikaupti ties tekstu, akys tiesiog slydo tekstu, bet jo nematė, manęs visiškai neįtraukė, galop pasiklysdavau tarp veikėjų, vėl grįždavau atgal ir t.t…. Ir tik tai, kad perskaityti šią knygą turėjau per ribotą laiką, man neleisdavo karts nuo karto jos tiesiog mesti šalin… O tokių minčių būta ne kartą.

Tačiau sudėjus pliusus ir minusus visgi parašiau 4/5, na, vien už įspūdingą maro aprašymą, platų žodyną, įdomius personažus ir apskritai už siužetą negalėčiau parašyti mažiau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s