Šios knygos anotacija skamba išties puikiai ir sudomino taip, kad buvau labai laiminga radusi šią knygą pigesne kaina. Pasakojama apie Londoną, kartą, kuri užaugo tarp dviejų pasaulinių karų, dar kitaip vadinamą ,,prarastąja karta“. Auksiniam jaunimui nerūpi niekas daugiau, išskyrus linksmybes, paskalas ir nuotykius, jie stačia galva neria į vakarėlių šurmulį. Romanas palyginamas su šokiu ant bedugnės krašto: personažai, nesuvokdami savo pačių komiškumo (iš to komiškumo šiaip jau kartais net verkti norėjosi, kaip viskas absurdiškai atrodė), nesupranta, kad viskas trapu ir pasmerkta ir kad jų nerūpestingas gyvenimas tuoj baigsis.
Tačiau anotacija ir pasirodė tik vienas vienintelis sudominęs dalykas šioje knygoje. Na, dar viršelis visai neblogas, o pats turinys (o tai juk yra svarbiausia knygos dalis) nesudomino visiškai. Versdama lapus vis mažėjo viltis, kad greitai viskas pasikeis ir knygą imsiu skaityti su susidomėjimu, o ne vien tam, kad tik skaityčiau. Buvo nuobodu. Buvo taip nuobodu, kad vis dirsčiojau į skaitomo puslapio skaičių, kad pamatyčiau, kiek gi visa ši neįdomybė dar truks. Džiaugiausi tik tuo, kad knyga ganėtinai nedidelės apimties (dar nepamirškime šrifto, kuris ne iš pačių mažiausių) ir kad visai lengvai yriausi per lapus, neskaitant to fakto, kad vietomis mano mintys nuklysdavo kažkur toli, tad šį tą ir praleidau pro akis neužfiksavusi ir nė neturėdavau minties, kad štai, būsiu kažką praleidusi, tad reikia perskaityti tą puslapį iš naujo. Nebuvo ten ko praleisti. Norėjosi tik kuo greičiau atsikratyti šio neįdomaus skaitinio. Nors vis dėlto, tikiu, kad yra nemažai tokių skaitytojų, kuriems ši knyga patiko/patiks. Tuo tarpu man tai tebuvo laiko gaišimas.
Ekranizacija
2003-iaisiais pasirodė Stephen Fry režisuotas filmas Bright Young Things, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Emily Mortimer, Stephen Campbell Moore, James McAvoy.
Vienas komentaras “4.18. Evelyn Waugh ,,Vargingi kūnai“”