Zoro man kelia sentimentus, nes vos jį išgirdusi prisimenu vaikystę ir ne kartą (ir net ne du) matytą ,,Zoro kaukę“ su A. Banderas ir C. Zeta-Jones, o kai rudenį laimėjau šią knygą, nusprendžiau, kad būtent nuo šios jos pradėsiu pažindintis su I. Allende kūryba.
Knygos pavadinimas nusako tikslią romano temą: pasakojama apie Diegą de la Vegą, nuo pat jo atsiradimo šiame pasaulyje ir tai, kaip paprastas berniukas tapo teisybės ieškotoju Zoro.
Daug dėmesio skirta ne tik pačiam Diegui, bet ir jo tėvams, netoliese gyvenusiems indėnams (kadangi ir Diego mama- indėnė) bei kitiems, siužeto eigoje atsirasiantiems veikėjams. Bet, be abejo, daugiausia dėmesio skirta būtent Diegui.
Pirmiausia tai man labai keistai skambėjo tai, kad buvo sakoma ,,Zoras“, ,,Zorui“ ir pan. Aišku, iš dalies normalu, kad yra sulietuvinama, bet kadangi dar nuo filmo laikų buvau įpratusi, kad jį vadino Zoro, o ne kaip kitaip, vertimas man ne itin patiko.
Kalbant apie siužetą, tai nusivyliau tiek, kad matyt labiau ir nebuvo įmanoma. Nesitikėjau šedevro, bet maniau, kad nors kiek sudomins.. Deja, buvo visiškai neįdomu… Gal vietomis ir sudomindavo, bet tai trukdavo kokį puslapį ar du, o toliau- vėl skaitymas vien dėl to, kad neturėjau šalia jokios kitos knygos ir nors jau nežinia kiek kartų sakiau sau, kad užteks skaityti iki galo tas knygas, kurios nepatinka net ir po 200 psl. Kam leisti laiką su neįdomia knyga, jei vietoj jos galima skaityti ką nors vertesnio dėmesio?..
Nors manau, kad bus tikrai tokių, kuriems ši knyga patiks. Rekomenduoju nuotykių mėgėjams, taip pat galvoju, kad turėtų patikti bent jau dalis knygos tiems, kurie žavisi indėnais..
Mano knygų pasaulis 
Aš pažintį su Isabel Allende pradėjau nuo Dvasių namų. Oj kaip man patiko ta knyga, kitų nėra ko ir lyginti. Zoro jaunystę baigiau visai neseniai, šiaip patiko, bet nieko ypatingo. Gal tik tos kelios tikrai juokingos vietos ir uždirbo šitai knygai pliusus.