4.6. Anne Brontë ,,Agnesė Grėj“

Na ką, pagaliau baigėsi sesija ir jau pačią pirmą dieną nutariau pradėjau vykdyti savo ateinančios savaitės planą: skaityti, skaityti, skaityti. Tad šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir pasiaukojanti mergina, gyvenanti kukliai gyvenančioje šeimoje. Trokšdama įgyti daugiau savarankiškumo ir pagelbėti tėvams finansiškai, Agnesė pradeda dirbti guvernante. Šis darbas, kaip netrukus ji pastebės, ne toks ir lengvas, ypač, kai vaikai- be galo išlepinti, o tėvai- amžinai vaikų pusėje. Ir, nors romanas pirmą kartą pasirodė 1847-aisiais, galima nesunkiai pastebėti, kad problemos išlikusios tos pačios iki pat šių dienų. Argi ir dabar tėvai negina savo vaikų, kad ir ką jie būtų padarę, o jei dar kokia auklė neapsikentusi lengvai pliaukšteli per užpakalį ar ranką, tai ji iš karto išvaroma iš darbo, nors patys tėvai ir nevengia pakelti rankos prieš išdykaujantį vaiką. Agnesė greitai susipažįsta su taisyklėmis ir stengiasi jų laikytis, kad ir kaip sudėtinga būtų. Pirmoji pusė knygos ir yra skirta būtent pagr. veikėjos nuotykiams auklėjant turtingųjų vaikus. Todėl laukiantieji meilės istorijos nuo pat pradžių turėtų nusivilti, kadangi meilė į Agnesės širdį pasibeldžia tik antroje kūrinio pusėje, bet net ir tuomet man pasirodė, kad toji meilės istorija tėra antraplanė, kadangi daugiausiai sukoncentruotas dėmesys į kitus veikėjus ir jų istorijas: ypač paneles Mari, kurių guvernantė yra Agnesė, bei jos tėvus. Tik pačioje pabaigoje pagaliau visas dėmesys skiriamas būtent meilei. Ir galvoju, kad tai, jog viskas nebuvo sukoncentruota tik į meilę, man patiko. Romanas skaitėsi iš tiesų visiškai lengvai ir buvo pakankamai įdomu, kad nesinorėtų jo mesti į šalį, siužetas bei personažai kėlė gan skirtingus jausmus: tikrai negalėčiau ilgai tverti su tokiais siaubingais vaikais, tad taip ir norėjosi, kad Agnesė kurį nors vaiką gerai papurtytų ir išeitų iš darbo aukštyn pakelta galva. Todėl visiškas nuolaidumas, tokios mintys, kad būsiu kantri ir vieną dieną tie vaikai pasikeis kartais tikrai atsibosdavo, apskritai, pagr. veikėjos charakteris man ne itin patiko. Knygoje parodoma turtingųjų tuštybė, žemesniųjų menkinimas, grožio idealizavimas, pateikiama nemažai Agnesės pamąstymų įvairiomis temomis, kuriuos skaityti buvo įdomu. Na, kalbant apie pabaigą, tai banalesnės sugalvoti tikriausiai net nebūtų galima, bet kadangi kažko tokio ir tikėjausi, teliko tik akis pavartyti ir užversti paskutinį puslapį.

Tačiau pripažinsiu, kad iš skaitytų atsiliepimų tikėjausi prastesnės knygos, todėl buvau tikrai maloniai nustebinta. Gal, jei būčiau kitos nuotaikos, ir būtų užkliuvęs ramus, su mažai įvykių, sentimentalokas pasakojimas, bet juk niekada nežinome, kas būtų, jei… Man patiko ir tikrai rekomenduočiau.

Ir buvo keista, kad iki šiol nėra nė vienos ,,Agnesės Grėj“ ekranizacijos.