Pirmą kartą šia knyga susidomėjau berods prieš penkerius metus, kai skaičiau V. Račicko ,,Nebaigtas dienoraštis“ (beje, ši knyga tikrai ilgai išbuvo geriausia mano perskaityta knyga). Šios knygos veikėja visur su savimi nešiojosi romaną, žavėjosi Ana Karenina, o dabar, perskaičiusi šį rusų klasiko kūrinį atradau kai ką, kas apjungia abi knygas.. Nors šiaip jau tikriausiai tų apjungimų būtų galima rasti ir daugiau.. Na, bet noriu grįžti prie ,,Anos Kareninos“, kurią perskaityti pagaliau prisiruošiau šiais metais. Tai mane paskatino ne tik noras tai padaryti, bet ir knygų iššūkis (tai-devintoji perskaityta knyga), į kurį šią knygą įsirašiau, bei ganėtinai greitai pasirodysianti nauja ekranizacija, apie kurią trumpai parašysiu pabaigoje.
Taigi, tikrai kiekvienas yra girdėjęs šios knygos pavadinimą, bet ne visi žino, apie ką romanas. Tad apie ką? Tai knyga apie rusų aukštuomenės gyvenimą, kurio sukūry atsiduria Ana Karenina- ištekėjusi, sūnų turinti ir visų gerbiama dama. Ir visai netikėtai į jos širdį pasibeldžia meilė.. O šalia viso to vyksta ir kitų veikėjų vidinės bei išorinės dramos.
Pirmasis tomas skaitėsi labai lengvai ir tikrai įdomiai. Tačiau jam besibaigiant pajutau šiokį tokį nuobodulį, kuris taip ir nedingo iki pat antrojo tomo pabaigos. Tiesa, buvo momentų, kai įdomumas vėl atsirasdavo, pavyzdžiui, man labai patiko vieta, kur buvo aprašomos Anos mintys iki To įvykio. Skaičiau su dideliu susidomėjimu. Nors, gerai pagalvojus, paskutinis šimtas puslapių apskritai buvo įdomiausi per visą II tomą, taigi, pabaigiau su kiek pagerėjusia nuotaika, nors visgi ir atsipūčiau, kad pagaliau aš ją baigiau.
Jei pradžioje Ana Karenina man darė dar gan neblogą įspūdį, tai kuo toliau, tuo labiau mane ji erzino. Apskritai, jei myli, tai turi pasitikėti žmogumi, o čia kuo toliau buvo jaučiamas vien tik pavydas, visiškas nepasitikėjimas tiek mylimuoju, tiek savimi. O juk taip ir yra, kad pavydas tiesiog graužte graužia žmogų iš vidaus, jis išsikeroja ir plinta kaip koks vėžys. Nors, jei kalbant apie veikėjus, tai net ir negalėčiau pasakyti, kuris veikėjas man patiko, nes kone kiekvienas turėjo kokį nors bruožą, kuris man nepatikdavo. Bet kita vertus, ganėtinai realistiškas su gyvenimiškomis problemomis man pasirodė šis romanas. Juk nėra idealių žmonių, nebūtinai sakome ir darome tai, ką galvojame, nebūtinai suvokiame kitų veiksmus, žvilgsnius ar žodžius taip, kaip jie turėjo būti suprasti- šito parodymas man patiko. Ir galvoju, kad visgi tikrąją nuomonę apie šią knygą susidarysiu tik praėjus kiek laiko.. Bet aišku, nebūtinai ta nuomonė kategoriškai pasikeis.
Lev Tolstoj
O kol kas nuomonė ganėtinai vidutiniška.. Ir nesvarbu, kad yra daugybė žmonių, kuriems ši knyga- pati pačiausia, nuostabiausia, o aš ta ,,nesusipratusi“, kuri ten nepamatė to, ką pamatė jie. Tebūnie. Matome tai, ką norime matyti. Netgi galvoju, kad kai kuriuos, kuriems ši knyga labai patiko, sužavėjo ne pati Anos Kareninos istorija, o kad ir Levino pamąstymai, kurių yra ganėtinai nemažai ir jie būtų visai įdomūs.. Tik, deja, ne man.
Nesigailiu perskaičiusi, juk pirmasis tomas buvo tikrai įdomus.. Tik tas antrasis sugadino bendrą įspūdį ir tų paskutinių keliasdešimt puslapių neužteko įspūdžiui pagerinti. O jūs skaitykite, jei tik yra noro.
,,Jis tariasi mane pažįstąs. O jis tiek pat mane pažįsta, kaip bet kuris kuris kitas žmogus pasaulyje pažįsta mane. Aš pati nepažįstu.“
Ekranizacijos
Ekranizacijų sukurta ne viena ir ne dvi. Kuriami ne tik filmai, bet ir mini serialai. Tačiau pamaniau, kad parašysiu tik apie naujausią 2012-ųjų ekranizaciją. Jos režisierius- Joe Wright, kuris režisavo Pride & Prejudice (2005) ir Atonement (2007)- jie abu man paliko labai gerą įspūdį. Kaip ir minėtuose filmuose, taip ir Anna Karenina pagr. vaidmenį atlieka Keira Knightley, vaidinanti Aną. Vronskį vaidina Aaron- Taylor Johnson, o Aleksejų Kareniną- Jude Law. Be jų šiame filme pasirodo ir daugiau gerai žinomų veidų.
Mano knygų pasaulis 