Pasirodo, tai- tik ketvirtoji metų knygų iššūkio knyga. Vienas brandžiausių Albert’o Camus kūrinių – romanas „Maras” (1947) – metaforiškai aukština tas vertybes, kurios padėjo žmonėms įveikti nacizmą – drąsą ir brolybę. Orano mieste, Alžyre, siaučiantis maras mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.
Maras- tai viena didžiausių blogybių, kurios gali nutikti. Jis ateina netikėtai ir užklumpa visai nepasiruošusius. A. Camus aprašo Orane vykstančius įvykius nuo pat pirmojo maro požymio: žiurkių, lendančių iš visų pakampių ir dvesiančių čia pat gatvėse ar pastatuose. Vėliau atitinkamai pradeda į tai reaguoti žmonės ir spėlioti, kodėl tai vyksta. Net kai žmonės suserga ta pačia liga ir vos po 2 dienų nuo susirgimo miršta ir padidėja mirtingumas, valdžia ir atsakingos institucijos nenorėjo pripažinti, kad tai siautėja ne šiaip kokia infekcija, bet maras. Ir tokia reakcija yra visiškai normali. Juk kas norėtų patikėti tokia siaubinga diagnoze? Toliau aprašomos ir žmonių reakcijos, vis labiau plintant marui ir didėjant jo pasekmėms. Viskas pavaizduota ganėtinai tikroviškai, skaitant nesunkiai galima įsivaizduoti visą situaciją ir kaip ji, bėgant laikui, keitėsi.
Albert Camus
Knygą perskaičiau vienu prisėdimu, nors nepasakyčiau, kad labai greitai skaitėsi ar kad apskritai buvo įdomi. Taip, buvo vietų, kur tikrai atrodė įdomu ir apskritai davė peno pamąstymui, bet ne tiek daug, kiek norėta ar buvo tikėtasi.
Ekranizacija
1992 m. pasirodė Luis Puenzo režisuotas filmas ,,La Peste“. Pagr. vaidmenį jame atliko William Hurt.
Mano knygų pasaulis 
Vienas komentaras “3.26. Albert Camus ,,Maras“”