3.25. Vanora Bennett ,,Karališkas kraujas”


Tai antroji Vanoros Bennett knyga, kurią skaičiau. Pirmoji- ,,Šilko karalienė” man paliko tikrai gerą įspūdį. Deja, bet negalėčiau to paties pasakyti apie ,,Karališką kraują”

1420 m. jaunutei princesei pasiūloma tekėti už savo šalies priešo, jos tautos pavergėjo. Ji – Kotryna Valua, jis – Henrikas V. Ji – Prancūzijos karališkosios dinastijos princesė, jis – Anglijos sostą užgrobusio žmogaus sūnus. Vos baigęs mūšį, Henrikas V pareikalauja princesės ir pareiškia pretenzijas į Prancūzijos sostą.

Žmona ir karaliene tapusiai Kotrynai tenka gyventi su vyru, prie karo pratusiu labiau nei kas kitas, su vyru, tvirtai pasiryžusiu sunaikinti jos tautą. Vieniša ir likusi be draugų ji randa tik vieną žmogų, iš tiesų suprantantį ją – jauną keltą OvenąTiudorą, kurio likimas taip pat  atsidūręs anglų rankose. Jiedu – giminingos sielos, bet ta draugystė, – nors jai ir neįmanoma atsispirti, – yra pavojinga…

Anotacija tikrai įdomi ir daug žadanti. Patinka man skaityti apie kilminguosius, rūmuose vykstančias intrigas, varžymąsi ir išgyvenimus, kai viską tenka slėpti po prabangiais drabužiais ir įmantriomis ceremonijomis. Tad ir ši knyga būtent tuo man patiko. Tačiau buvo dalykų, kurie bendrą įspūdį sumenkino. Visų pirma, man ji pasirodė pernelyg ištęsta. Daugiau nei 600 psl užimantį  tekstą buvo galima, manau, padaryti kur kas trumpesnį. Vietomis labai nuobodžiavau, nors, tiesa, buvo ir taip, kad kai kuriose vietose negalėjau atsitraukti, nebaigusi skyriaus.

Nesužavėjo manęs Kotryna. Buvo momentų, kai nesupratau jos veiksmų, kai ji pati sau prieštaravo, kai vieną kartą mąstydavo vienaip, o kitąsyk- visai kitaip. Jos jausmai irgi buvo gan nepastovūs. Visai kitokia- jos motina. Kad ir kokia ji kartais būtų žiauri ir negailestinga bei savanaudiška, bet į romaną įnešė įvairovės, ji prajuokindavo (ką jau kalbėti apie pabaigą, kur net balsu juokiausi), o jos visuomet valgomi saldumynai pakeldavo nuotaiką. Todėl vėliau jos pasigedau. Iš veikėjų dar visai gerą įspūdį paliko ir kardinolas.

Uždrausta meilė kaip ir turėjo būti pagrindinė tema šioje knygoje, bet ilgokai ji buvo tik kaip fonas, kaip antraeilis dalykas. Pernelyg didelis dėmesys skiriamas karams ir Anglijos bei Prancūzijos karinei nesantaikai. Karai ir mūšiai mane mažiausiai domina, todėl ir skaityti apie tai nebuvo įdomu..

Vanora Bennett

Tiesa, ši knyga tikrai nėra prasta, kaip gali pasirodyti iš mano aprašymo. Romanas rašytas remiantis įvairiais istoriniais faktais, sukurta tinkama atmosfera, įdomūs Anglijos ir Prancūzijos aprašymai.

Antrąją romano pusę praskaidrino Kotrynos sūnus ir jo auklėjimas. Vietomis buvo tikrai liūdna skaityti, kaip nuo pat pirmųjų metų berniukas yra verčiamas dalyvauti visokiuose viešuose pasirodymuose, o ką jau kalbėti apie netrukus jam uždėtą discipliną ir tvarkaraštį, pagal kurį jis privalo gyventi. Man tai yra nesuvokiama, kai vaikas kone nuo pat pirmųjų gyvenimo metų yra priverstas ruoštis tapti karaliumi. O kurgi vaikystė ir žaidimai?..

Visokių jausmų man sukėlė ši knyga, bet bendras vertinimas nebūtų pats geriausias.. Nors rašytojos nenurašau, galbūt kita kada nors į rankas pakliūsianti knyga bus geresnė.

Rekomenduoju istorinių romanų mėgėjams. Šiaip jau knyga skaitosi tikrai lengvai.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s