3.17. Anthony Burgess ,,Prisukamas apelsinas“


Šį rytą nusprendžiau pradėti ,,Prisukamą apelsiną“, bet visai netikėtai vienu prisėdimu aš jį ir perskaičiau. Tai- trečioji metų iššūkio knyga.

Pasakojama apie Aleksą- penkiolikametį (tiesa, knygos pabaigoje, jam jau aštuoniolika) vaikiną, kurio visas laisvalaikis prabėga su draugais darant visokius nešvarius darbelius. Jaunimas kalba keista nadsaty kalba, kuri susideda iš rusų ir anglų kalbos žodžių. Tėvai numano, ką jų vaikas veikia, tačiau garsiai prabilti nedrįsta. O kurgi nenuspėsi, kai Aleksas jau pabuvojęs ne kartą pataisos namuose. Tačiau kartą jam nepasiseka: auka numiršta, o Aleksas įkliūva.

Pradėsiu nuo tos keistosios kalbos. Jau prieš imdamasi šios knygos būtent kalbos ir bijojau. Rusų kalbos visiškai nemoku, nes niekada jos ir nesimokiau. Tačiau tų žodžių visgi nėra tiek daug, kiek iš pradžių galvojau, o ir kai kuriuos žodžius supratau iš ,,bendrojo išsilavinimo“ (šaika, svoločius (aišku, rašau sulietuvintai čia) ir pan.), o didžiąją dalį- iš konteksto. Tuo labiau, kad daugelis žodžių kartojasi ne kartą.

Pirmoji pusė knygos skaitėsi labai nuobodžiai. Nežinau, gal keičiasi požiūris ir skonis, o gal tik pats pateikimas nepatiko, bet visi tie žiaurumai manęs nė kiek nepalietė, buvo greičiau nuobodu nei įdomu. Ir vyliausi, kad neteks apie tai skaityti iki pat paskutinio puslapio. Ir vis kilo klausimas: tai ką daugelis mato šioje knygoje ar filme, kurį, beje, labai noriu pamatyti? Pati apie visokius šlykštumus visai mėgstu skaityti ir šlykštoki filmai man visai ,,sueina“, bet juk to neužtenka, kad knyga įsirėžtų į atmintį (bent jau man).

Taigi, apsidžiaugiau, kai veiksmas persikėlė kitur. (SIŪLYČIAU ŠIĄ PASTRAIPĄ PRALEISTI, JEI NENORITE SUŽINOTI ŠIO TO DAUGIAU NEI RAŠOMA ANOTACIJOJE). Gydymo būdas- būtent tai man įsirėš į atmintį ir yra viso šio romano ,,vinis“. Ir vis dar neturiu visiškai vieningos nuomonės to gydymo klausimu. Aš manau, kad toks gydymas puikiai veiktų ir tikrovėje, ir tai būtų kur kas veiksmingesnis būdas nei kokie 10-20 metų, praleistų kalėjime. Juk tikrai girdėjote, kad kai kurie netgi pasiryžta daryti nusikaltimus vien dėl to, kad kuo greičiau vėl ten patektų. O tas gydymas paveikia žmogų psichiškai taip, kad apie smurtą ir nusikaltimus jis tikrai negalvotų. Įtaiga tikrai puiki. Bet visgi visiškas žmogaus nubukinimas- tai jau tikra problema. O ypač, kai tai žino visas pasaulis, taigi kiekvienas gali išnaudoti tą žmogų kaip tik nori… Taigi, ši dalis, pats gydymo procesas man patiko.

Anthony Burgess

Toliau buvo ne ką mažiau įdomu ir net ir pabaiga, kuri yra tikrai banali ir visiškai nesiderina su visu kūriniu, kuriame šiaip jau tikrai netrūksta įdomių posūkių (kadangi apie siužetą prieš skaitydama ne kažką ir težinojau), neatrodė labai erzinanti. Man kažkaip patiko ji. Nors galėjo viskas baigtis ir priešingai…

Aleksas- pagrindinis veikėjas- yra toks žmogus, kuriam negalėjau jausti paniekos ar neapykantos, nors išdarinėjo jis tikrai šlykščius ir žiaurius darbelius. Jis tiesiog turi kažką, kas neleidžia to daryti. Romane labai daug ironijos, kuri man tikrai patiko, nes buvo vartojama laiku ir vietoje. Stebino veikėjo pomėgis klasikinei muzikai, na, bet čia matyt dėl to, kad yra susidaręs stereotipas, ką tokie nusikaltėliai kaip Aleksas klauso.

Dar nedrįstu spėlioti, kiek ilgai ši knyga užsigulės mano galvoje, bet visgi, jei skaitydama pirmąjį šimtą puslapių, kad ši knyga atsidurs prie didžiausių nusivylimų ir apskritai, gero žodžio nevertų knygų, tai antrasis šimtas įrodė, kad knyga verta skaitymo. Taip, ji keista ir gal ne visiems įtiks.. Man įtiko ir ganėtinai patiko.

Ekranizacija:

Nominuotas keturiems Oskarams garsaus režisieriaus Stanley Kubrick filmas ,,A Clockwork Orange“ pasirodė 1971 m., o  pagrindinį vaidmenį jame atlieka Malcolm McDowell.

Reklama

3 mintys apie “3.17. Anthony Burgess ,,Prisukamas apelsinas“

  1. Gal dar uzauk iki knygos ir tik tuomet komentuok tai, kas slypi po tik tavo kol kas ir tematomu pavirsiumi. Suvokimo prapletimui gali paskaityti L. Donskio minciu apie ta pacia knyga, kuri pasirodo nera jau tokia leksta, jei zvelgi giliau, o ne skaitai kaip dar viena vampyru sagos knygiukste. – – – >

    Laisvę už saugumą?

    Smurtą ir jo galimybę galima atimti iš individo kartu su jo laisve. Patinka tai mums ar ne, bet destruktyvus elgesys yra laisvės aspektas. Visiškai prognozuojamas yra tik pavergto individo ir nelaisvos visuomenės elgesys. Kas geriau – smurtaujantys individai, prieš kuriuos pasitelkiama įstatymo galia, ar organizuotas valstybės smurtas, kuriuo mėginama sukurti saugumą be laisvės?

    Šią dilemą intriguojančiai pavaizdavo anglų rašytojas Entonis Burgesas savo romane „Prisukamas apelsinas“. Kada smurtaujantis paauglys Aleksas patenka į kalėjimą, jam pritaikoma eksperimentinė psichinio programavimo metodika, kurios esmė – paversti buvusio malonumo ir džiaugsmo šaltinį fizinės kančios ir skausmo šaltiniu. Tai veda prie pačios tikriausios psichinės asmenybės kastracijos – Aleksas po eksperimento ne tik nepajėgia gintis nuo smurto (nors anksčiau pats nuolat smurtavo, mušė ir prievartavo), bet ir nebegali gyventi intymaus gyvenimo – anksčiau nuolat fantazavęs apie seksą ir juo užsiiminėjęs jaunuolis, vos pamatęs nuogą moterį, pajunta fizinį šleikštulį.

    Bet užvis baisiausia, ką jis patiria, – tai psichinis programavimas prieš viską, kas anksčiau jam teikė džiaugsmą. Kartu su fiziniu bei psichiniu smurtu tai yra ir muzika, kurią jaunasis delinkventas nuoširdžiai mylėjo. Jo dievinta Liudvigo van Bethoveno „Devintoji simfonija“ arba ne mažiau jo mylimi šiuolaikiniai danų kompozitorių styginiai kvartetai taip pat tampa nepakeliamos fizinės kančios šaltiniu.

    Tad šioje vietoje kyla klausimas: kas baisiau – sporadiškas individo smurtas ar valstybinės mašinos kova su juo, tam pasitelkiant tokį moksliškai organizuotą ir rafinuotą psichinį terorą bei socialinę inžineriją, kuri tiesiog nužudo žmogų kartu su viskuo, kas jame slypi, – estetika, kūryba, laisve, bet sykiu ir smurtu bei agresija? Ar galima saugumo vardan sunaikinti laisvę teigiant, jog per ją darosi neįmanoma tobula individų kontrolė?

  2. Jei jūs ją perskaitėte ir įžvelgėte gilią mintį (jokiu būdu neneigiu, kad tokios nėra), tai kodėl cituojate kažką kitą, o ne pateikiate savo autentiškų minčių?

    O šiaip ačiū už gerb. Donskio mintis, kurias skaityti/girdėti visuomet įdomu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s