3.16. Laura Esquivel ,,Kaip vanduo šokoladui“

Tai antroji šių metų knygų iššūkio knyga, kurią perskaičiau. Ši knyga mane jau seniai traukė ne tik dėl gražaus pavadinimo, bet ir dėl skaitytų atsiliepimų, kuriuose teigta, kad ji panaši į Joanne Harris ,,Šokoladą“. Dabar, kai jau perskaičiau, galiu pasakyti, kad be maisto tematikos ir truputėlio magiško realizmo abi knygos neturi nieko bendro…

Tai uždraustos meilės istorija, apipinta tradicijomis ir pagardinta Meksikos valgių receptais. Tie receptai- tai iš kartos į kartą perduodama tradicija, tai raktai ir formulės, kuriose užkoduota šeimos ir žmogaus atmintis. Skirtingi patiekalai ruošiami skirtingais laikais ar skirtingomis progomis, ir kiekvienas toks pagal šeimos receptą ruoštas valgis pažadina atmintį ir prisiminimus. Valgio gaminimas Titai, kuriai uždrausta ištekėti, – tai vienintelis būdas išlieti savo jausmus ir širdį. Deginama aistrų, Tita į patiekalus sudeda visą savo meilę, ilgesį, kartėlį, pyktį. Nenuostabu, kad jos ruošiamas maistas įgyja magiškų galių- tie, kurie jį valgo, pradeda gyventi Titos jausmais ir nuotaikom. Vieniems jos maistas yra tarsi nuodas, kitus jis uždega nenumaldoma aistra.

Pati istorija- paprasta kaip du kart du. Tita- jauniausioji dukra, taigi, pagal šeimos paprotį, ji negali tekėti, nes turi rūpintis mama iki pat jos mirties. Todėl jos mylimasis sugalvoja vesti jos seserį, kad galėtų būti šalia mylimosios… Na, ir metai bėga, kažkas atsiranda, kažkas, kaip ir minėjau, miršta, Tita tai myli, tai nekenčia, Pedras, jos mylimasis, – irgi. Daug ašarų, meilės, neapykantos, kančios ir, be abejo, daug daug maisto, kuris, kaip ir sakė anotacijoj, visus veikia skirtingai, priklausomai nuo Titos jausmų, kurie buvo apnikę darant maistą.

Laura Esquivel

Tikėjausi, kad knyga man paliks kur kas didesnį įspūdį. Ne, nesakau, kad ji labai neįdomi. Jau pats pateikimas yra įdomus, idėja, kad maistas gali veikti magiškai man patiko. Ir pagr, veikėja Tita- gan paprasta, pernelyg neerzinanti asmenybė. Fantastiški intarpai irgi visai čia tiko. Tačiau iš kur tas autorės noras veikėjus vieną po kito numarinti? Čia, žiūriu, miršta vienas, netrukus- kitas ir taip toliau. Na, taip, tai geras būdas panaikinti nebereikalingus ar trukdančius veikėjus, bet man mirčių pasirodė per daug. Taigi, toks būtų vienas minusas. O ir pati istorija man nepasirodė kažkuo labai įdomi ar įsimenanti. Netgi ir kai kurių veikėjų charakteriai man pasirodė neišbaigti. Greičiau tai- vienadienis skaitaliukas, kuris skaitomas greitai, bet greitai ir pamirštamas. Tokia, numanau, bus man ir ši knyga. Na, o kadangi tikėjausi, kad man ji tikrai patiks, tai ir nusivyliau daug labiau nei kad būčiau, jei knyga būtų papuolusi visai netikėtai į rankas.

Bet rekomenduoju norintiems gražios meilės istorijos maisto fone.

Ekranizacija

1992 m. pasirodė Alfonso Arau režisuotas filmas ,,Como agua para chocolate“ (,,Like Water For Chocolate“), kuriame pagr. vaidmenis atlieka Marco Leonardi ir Lumi Cavazos.