3.15. Emma Donoghue ,,Kambarys”


Tai knyga, kuria susidomėjau vos tik perskaičiusi atsiliepimą apie ją Fantastiškų knygų žiurkių tinklaraštyje. Bet teko šiek tiek palaukti, kol ji atsiras Lietuvoje, o tai nutiko visai greitai. Ir štai, pagaliau ji ir mano rankose.

O knyga pasakoja apie septynerius metus kalinamą mažučiame kambarėlyje moterį ir jos sūnų.

Antžeminė patalpa, natūralus apšvietimas, oro vėdinimo sistema, žinai, geriau negu kai kuriuose namuose. Švieži vaisiai, tualetiniai reikmenys, viską turi, užtenka spragtelėti pirštais, ir daiktai jau čia. Daug merginų dėkotų likimui už tokias sąlygas, kur saugu kaip namie. Juolab su vaiku… (75 psl.)

Ir tikrai, ko gali daugiau reikėti? Nejaugi reikalingi grynas oras, saulės teikiama šiluma, paukščių čiulbesys, kontaktas su kitais žmonėmis ir dar daugelis, rodos, paprastam žmogui net nepastebimų dalykų? Juk galima be viso to išsiversti! Nesvarbu, kad tas saugumas, apie kurį buvo kalbama, toks laikinas… Ne toks ištartas žodis gali paskatinti smūgių krušą, o kurgi nuolatinė baimė, kad vieną dieną jis panorės vaiko, jam sugalvos ką nors padaryti ar atimti…

O kurgi vaikas, kuriam vos penkeri. Vienose srityse jis labiau pažengęs, kitose- mažiau nei jo bendraamžiai laisvėje. Bet smalsumas, kuris būdingas visiems, verčia mamą vis labiau susimąstyti apie ateitį, apie būtinybę ištrūkti iš čia. Bet kaip bus ten, laisvėje? Kaip prisitaikys vaikas, kuris pirmuosius penkerius metus praleido uždaroje patalpoje?..

Kadangi viskas pasakojama būtent vaiko akimis, daugybės minčių, kurios skraidyte skraido mamos galvoje, neįmanoma nuspėti. Tačiau visgi Džekas pastabus ir vaikiškai žavus.

,, Jeigu aš būčiau padarytas iš tešlos, tai pats save suvalgyčiau, kol kas kitas nespėjo”(31 psl)

Emma Donoghue

Iš tiesų, būtent už tai ir norėčiau pagirti autorę: už sugebėjimą gan įtikinamai perteikti vaiko mintis. Nors ar penkiametis taip mąsto, nežinau, kadangi pati tokių metų buvau jau pernelyg seniai, kad prisiminčiau. Nors kai kurie išgirsti vaikų pasisakymai primena tuos, kurie pateikti ir knygoje. Naivūs, bet mieli ir verčiantys šyptelti, o kartais ir suirzti dėl tokio kvailumo, nors juk jis negali visko dar suprasti ir tinkamai įvertinti…

Ir žavi ne tik pasirinktas pasakojimo būdas, bet ir santykiai tarp mamos ir sūnaus. Pastarajam reikalinga tik ji viena, jam nėra ,,aš” ir ,,mano”, viskas ,,mūsų”, ,,mes”. Tie jų santykiai tikrai labai gražūs. Mama- puikus personažas, sugebėjęs tiek visko prikurti tame vieninteliame Kambaryje, tiek visokių žaidimų ir būdų, kad vaikas jaustųsi gerai ir jam nieko netrūktų. Džekui atrodo, kad viskas, kas kambaryje, yra tikra, o kas televizoriuje- išgalvota. Kiekvieną dieną jie gyvena pagal tam tikras taisykles, o vakarais Džekas eidavo miegoti į spintą, ten gulėdamas jis išgirsdavo, kaip du kartus supypsėjus prasidarydavo durys ir ateidavo Jis.

Įdomi knyga, kurios pasakojimas šviesus, kad ir kokia liūdna būtų istorija. Džekas priverčia nusišypsoti ir tikėti laiminga pabaiga. O ir susimąstyti galima ne vienoje vietoje. Šią knygą pradėjau skaityti rytais, vos po kelis puslapius, o šį savaitgalį tiesiog nebegalėjau atsitraukti ir nusprendžiau, kad negaliu palikti nepabaigtos. Puslapiai vertėsi labai lengvai ir užvertusi paskutinįjį pajutau, kad jau buvau pasiilgusi to jausmo, kai norisi nepaleisti knygos iš rankų.

Rekomenduoju.

Advertisements

One thought on “3.15. Emma Donoghue ,,Kambarys”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s