2.51. Jodi Picoult ,,Namų taisyklės“


Po to, kai perskaičiau ,,Kita širdis“, maniau, kad šitos knygos nebeskaitysiu. Net ir pradėjusi skaityti ,,Namų taisykles“ pradžioje ne kartą mąsčiau, kad reikia mesti šią knygą (tuo labiau, kad ji tikrai neplona) ir paskaityti tą, kurią tikrai noriu perskaityti. Bet, kuo toliau skaičiau, tuo tokios mintys rečiau aplankydavo, o galiausiai ir išnyko. Užvertusi paskutinį puslapį galiu teigti, kad ši knyga pasirodė viena geriausių iš tų J. Picoult knygų, kurias esu skaičiusi. Nors ,,Mano sesers globėjas“ visgi paliko kur kas didesnį įspūdį.

Siužetas neįmantrus ir netgi galėčiau pavadinti žodžiu Picoult’iškas. Pagrindinis veikėjas- Džeikobas Hantas, kuriam diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas –  Aspergerio sindromas. Jis- nepaprastai protingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumo. Jis būtų tikras perliukas tiems, kurie domisi tam tikra sritimi, kuri įdomi ir Džeikobui, kadangi šis galėtų papasakoti viską, ką kada nors perskaitė ar kitokiu būdu sužinojo apie tam tikrą sritį, tačiau bendraamžiams jis tik- keistuolis ir netgi pamišėlis. Džeikobas nemoka tuščiai kalbėti (pvz.: jis niekuomet nepaklaus ,,kaip sekasi“, nors to ir reikalautų mandagumas), viską supranta pažodžiui (jei liepia ,,pasukti galvą“, tai jis ją ir pasuks kuria nors kryptimi, nors turima omeny ,,geriau pagalvoti“), negali pakęsti staigmenų ir gyvena pagal tvarkaraštį bei nustatytas taisykles. Jei kas jas sulaužo, jį ištinka priepuolis- ir niekuomet nežinai, kada tai bus. Kai randamas Džesės-jo socialinių įgūdžių mokytojos- lavonas, Aspergerio simptomai tampa Džeikobo kaltės įrodymu.

Jodi Picoult

Lyg tol nebuvau beveik nieko girdėjusi apie šią ligą, tad tikrai buvo įdomu skaityti. Ne vienoje vietoje mąsčiau, kaip reaguočiau į tam tikrą situaciją, kaip nepalūžčiau, ir galiausiai, kaip visos motinos, auginančios neįgalius vaikus, turi tiek stiprybės? Tokia ir veikėja Ema- tikra kovotoja ir rūpestinga mama. Net ir Džeikobo brolis Teo- kad ir maištaujantis (juk net būdamas jaunėlis jis gaudavo mažiau motinos dėmesio), bet mylintis, kad ir pagalvojantis ,,o, kad Džeikobo nebūtų“, bet galiausiai užstojantis ir padedantis.

Kaip ir kodėl Džesė mirė, gan greitai supratau, bet tai šį kartą visai netrukdė. Daug labiau trikdė teisėjai, prokurorai, kuriems į Džeikobo būklę buvo nusispjaut, kurie neatskiria paprasčiausio paauglio kaprizų nuo ligos simptomų. Nors, be abejo, viskas labai sudėtinga, kai kaltinamasis nepajėgia visko tinkamai papasakoti, kai kažkas slepia net ir menkiausią parodymą, o Džeikobo tikslas- mielas, netgi beprotiškas, tačiau ir sukrečiantis. Tik įdomu, kiek tokių atrastume tikrovėje?

Man patiko. Galbūt dėl to, kad buvau šiek tiek nusivylusi rašytoja, tad per daug nesitikėdama, pernelyg ir nenusivyliau. O gal tiesiog knyga papuolė laiku ir vietoje.

Citatos:

(441 psl.)

Ar tau niekada netopteli, žiūrint į žmogų, kuris viešumoje isteriškai klykia, kad jis galbūt rėkia ne iš sielvarto, o kad kiti žinotų, kaip jis sielvartauja? Į viešumą išmestas jausmas atpinga. Pasidaro nebe toks tyras. 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s