2.46. Suzanne Collins ,,Liepsnojantis įtūžis”


Taigi, trečioji ir paskutinė ,,Bado žaidynių” dalis. Kažkaip net atsipūčiau, kad daugiau nebus tęsiama ši istorija- mano nuomone, knygos vis silpnėjo.

Liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku – sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių…

Ir taip aišku, kad ji, anksčiau ar vėliau sutiks dalyvauti. Ketnė tampa strazdu giesmininku (orig. knygos pavadinimas- Mockingjay, nesuprantu, kodėl vertėjai patys sukūrė pavadinimą), šaukle, sukilimo simboliu.

Kone visoje knygoje ir vyksta tas sukilimas. Bėgant laikui Ketnė ne tik iš naujo turi įvertinti savo galimybes, bet ir geriau pažinti apie save esančius žmones, o pati kova, veržimasis į kitas apygardas ir Sostinę primena dar vienas žaidynes- neaišku, ar kas išliks gyvas. Nors visgi nemanau, kad nors trumpam pagalvojote, jog Ketnė galėtų mirti? Pagrindiniai veikėjai, ypač tokie kaip ji retai miršta… Na, bet ką galiu pasakyti apie pabaigą, tai ji man visiškai nepatiko. Ypač epilogas- tikrai galėjo sugalvoti autorė ką nors įdomiau.

Suzanne Collins

Knyga mane nuvylė ir nė kiek neįtraukė, na, gal tik nuo 300-ojo puslapio pajutau šiek tiek įtampos, laukimo (kaip visa tai baigsis?), bet greitai tie pojūčiai dingo. Viskas sukasi arba apie sukilimą, arba apie meilės trikampį- bet toji kova, manyčiau, užėmė pernelyg daug vietos, visai įdomu, bet galiausiai viskas atrodė taip ištempta, kad net nuobodu buvo skaityti, o apie visas tas meilės, tai toks jausmas, kad Ketnė nei vieno, nei kito nemyli, tarsi hormonų veikiama mergina, kuriai gera bučiuotis ir su tuo, ir su tuo, o daugiau- nieko, nes iš jos minčių galima rasti tik visišką neapsisprendimą. O kodėl gi jai neatsiribojus nuo jų abiejų? Visgi, geriau pagalvojus, džiaugiuosi vienu Geilo sprendimu- apskritai, visoje knygoje buvo jaučiama, kad jis suprato Ketnę ir nė trupučio ja nesinaudojo ir to paties tikėjosi iš jos.

Ketnė.. Kažkokia neapsisprendusi, lyg ir nori maištauti, veikti taip, kaip pati trokšta, bet vis tiek elgiasi pagal kitų norus. Susižavėjimo nekelianti asmenybė. Tuo tarpu Finikas (Bado žaidynių dalyvis iš kitos apygardos) man patiko, gaila, kad trumpai tebuvo. Ir galbūt nuskambės juokingai, bet man šioje knygoje labiausiai patikęs veikėjas yra katinas Vėdrynas. Jis bent jau ištikimas ir nepriklausomas. Ir apskritai, mielas gyvūnėlis.

Aišku, kas perskaitėt pirmąją ir antrąją dalis, skaitykit ir šią. 😉

Visą knygų seriją ir informaciją apie filmą The Hunger games rasite čia.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s