2.39. Arundhati Roy ,,Mažmožių dievas“


Šią knygą perskaityti norėjau jau seniai, bet pasiėmiau gan impulsyviai- vos pamačiusi ją lentynoje supratau, kad noriu jos būtent dabar.

Knyga man patiko. Lengva ranka jai duodu 5/5. Rodos, pats pasakojimas nėra labai ypatingas, bet įtraukė ir sudomino. Rašytoja (gaila, kad čia jos pirmoji ir lyg ir paskutinė knyga) visą istoriją rašo nenuosekliai, pasakoja tai dabartį, tai praeitį, net ir praeitis pasakojama ne iš eilės- dėl to jau greitai skaitytojas supranta, kad įvyks kažkas rimto ir ypatingo, kas paliks neišdildomą žymę pagrindinių veikėjų viduje. Apie tą įvykį kalbama tik užuominomis, tad norisi skaityti toliau, nes įdomu, kas ten tokio nutiko. Nors visgi man ta kulminacija nebuvo kažkokia ,,vau“, daug labiau sukrėtė kitas tuo pačiu metu vykęs įvykis… Tiesiog nesupratau, kaip taip galima??????

Visi, kas šią knygą skaitė, atkreipia dėmesį į išskirtinę rašytojos kalbą, stilių, knygos pabaigoje net išreikštas apgailestavimas, kad daugelio išsireiškimų, kuriuos vartojo dvyniai Estha ir Rahelė, tiesiog neįmanoma buvo išversti į lietuvių kalbą. Iš tiesų, dvynių kalba labai įdomi, dažnai jie skaito žodžius iš kito galo (pasirodo,  ne taip lengva skaityti, kai žodis parašytas iš dešinės į kairę, o ne atvirkščiai, kaip mes įpratę), kelis žodžius sudeda į vieną (pvz. citrinųgėrimų apelsinųgėrimų pardavėjas) ar sumąsto kokių įdomių naujadarų. Neįprastai nevengia šnekėti ir kiti veikėjai. Ne tik dialogai, bet ir pats pasakojimas parašytas išskirtinai, tekstas melodingas. Patiko ir veikėjai- saviti, įdomūs. Negana to, rašytoja iškelia įvairias problemas (na, kad ir dėl tradicinių vaidinimų, kurie vykdavo per naktį, bet dabar, kai turistai neturi kantrybės viso stebėti, jie buvo sutrumpinti iki pusvalandžio, ar šeimos santykius, kai  moteris yra mušama ir pan.).

Visgi, knyga skaitėsi lėtai. Gal tik paskutinius šimtą puslapių prarijau per kartą, o šiaip vienu prisėdimu vos keturiasdešimt puslapių perskaitydavau ir jausdavau, kad tam kartui pakaks. Nors knyga, kaip ir minėjau, tikrai įdomi.

Turiu pridurti ir tai, kad knyga niūri. Ir tas niūrumas nepalieka iki pat paskutinio puslapio.

1997 m. šiai knygai buvo paskirta Bookerio premija.

Rekomenduoju.

Citatos

,,Nelaimingi žmonės kartais neapkenčia tokių pat nelaimingų…“ (45 psl.)

,,Mes kariavome ir pralaimėjome. Bjauriausias karas iš visų, kokie tik gali būti. Karas, kuris paima į nelaisvę svajones ir persvajoja jas. Karas, kuris privertė mus dievinti nugalėtojus ir niekinti save.“ (52 psl.)

,,O mes, brangieji, viskas, kas mes esame ir kada nors būsime, tik žiburiukas jos akyse…“ (jos- Žemės) (53 psl.)

,,Mes esame karo belaisviai (…). Mūsų svajonės suklastotos. Mes neturime savo vietos. Mes be inkaro plaukiame neramia jūra. Galbūt mums niekad neleis išlipti į krantą. Mūsų sielvartas niekad nebus tikrai liūdnas. Mūsų džiaugsmas- niekad tikrai laimingas. Mūsų svajonės- niekad tikrai didelės. Mūsų gyvenimas- niekad tikrai svarbus.“ (53 psl.)

,,Kai kurie nusižengimai kartu yra ir bausmė.“ (108 psl.)

,,…žinai, kad kada nors mirsi, bet gyveni, lyg nemirtum.“ (208 psl.)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s