2.33. Jurga Ivanauskaitė ,,Miegančių drugelių tvirtovė“


Pasiėmiau šią knygą tam, kad tęsčiau pažintį su šia rašytoja. Šį romaną skaityti norėjau jau senokai, noras šią knygą skaityti ypač padidėjo po to, kai perskaičiau D. Zelčiūtės knygą apie Jurgą. Ten įdėtas straipsnis, kuriame rašytoja pasakojo, kaip berods straipsniui rinkta informacija apie prekybą moterimis ją ir ,,privertė“ parašyti šią knygą, nes ji norėjo savy sukauptus jausmus užrašyti ant popieriaus ir taip išsilieti.

Na, o pati knyga įtraukė tikrai ne nuo pirmo puslapio, įdomumas pastvėrė mane maždaug tik nuo šimtojo puslapio. Istorija įdomi: Monika, perkopusi keturiasdešimt moteris, kenčianti nuo kas kiek laiko pasikartojančios depresijos, sutinka į savo namus priimti tris buvusias prostitutes ir atvesti jas į doros kelią. Įvykiai seka vienas paskui kitą, Monikos gyvenimas, kuriame lyg tol nieko ypatingo nevyko, ima keistis, moteris net nenumano, kaip tos trys merginos pakeis jos gyvenimą. Pabaiga man patiko ir nustebino- visai nesitikėjau to. Kai kurie kritikai šį romaną vadino J. Ivanauskaitės padlaižiavimą masėms, bet aš taip nemanau. Žinoma, ne man spręsti, kai esu skaičiusi tik ,,Ragana ir lietus“, tad lyginti nelabai ir galiu. Bet ir šioje knygoje jaučiamas ryškus rašytojos braižas: slogumo įspūdis, nepaliekantis viso skaitymo metu, įdomūs pamąstymai, mirties baimė, o centre- nusivylusi moteris, net ne viena, sakyčiau, nes ir tos prostitutės vertos dėmesio- jų paveikslai ryškūs ir skirtingi, kiekviena savaip bando išplėšti iš savęs susikaupusį pyktį, baimę ar dar kokį jausmą, jas visas vienija noras išgyventi žiauriame pasaulyje. Kiekviena iš jų savaip žavi, suteikia spalvų šiam kūriniui.

Net nežinau kodėl, bet stebino žmonių požiūris į prostitutes. Bet juk žmonės tokie jau yra- jiems būtina purvinti kitą, kuriam likimas ir taip nepašykštėjo žiaurių akimirkų. Vienas iš romane šmėžaujančių vyrų (neatskleisiu, kas jis, nes planuojantiems skaityti nebus įdomu), kuris išvadino jas įvairiais žeminančiais žodžiais, o po to paaiškėjo, kad pats ne kartą naudojosi prostitučių paslaugomis… Istorijai rutuliojantis, išvysti galima žymiai žiauresnių parodymų, kad ,,prostitutės kaiminystėje nepageidaujamos“. Labiausiai įstrigo Monikos pamąstymai šia tema- o kas jei pasaulyje būtų paplitusi vyrų prostitucija, o ne moterų?..

Nemažai vietos užima ir artėjančios pasaulio pabaigos nuojautos ir mirties baimė (o tai juk visai susiję?). Monika kiekvieną dieną įdėmiai stebi BBC žinias, per kurias pasakojama apie kurią nors šalį nusiaubusį uraganą, potvynį ar pan. Moteris tas žinias hiperbolizuoja, nes, kas žino, kiek žurnalistai nutyli? Netrukus jai nebereikia net televizoriaus- pati sugalvoja, kuriai valstybei lemta žūti ir po truputį žymimas žemėlapis vis labiau juodėja… O mirties klausimas ir tai, kad nepaliaujamai eina metai, kurie artina tą nežinomą ir nepatirtą mirtį, kamuoja Moniką visą laiką. Netgi klausimas kyla, kas būtų, jei tos trys merginos nebūtų pasirodžiusios jos gyvenime…

Knygą rekomenduoju visiems.

Ekranizacija:

2010m. buvo sukurtas Algimanto Puipos to paties pavadinimo filmas pagal šią knygą. Vaidina: Janina Lapinskaitė, Vytautas Balsys, Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė ir kiti. Jo nacionalinė premjera įvyks 2012 m. sausio 13-ąją.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s