2.15. Kristina Sabaliauskaitė ,,Silva Rerum''


Tikriausiai nėra nė vieno knygų mėgėjo, kuris nebūtų girdėjęs šios knygos. Ši knyga ilgą laiką neiškrenta iš perkamiausių knygų top 10, o neseniai išleista Silva Rerum II tik dar labiau išpopuliarino ir jos pirmtakę. Bet kurį laiką į šią knygą žiūrėjau skeptiškai, kadangi girdėjau, kad ji istorinė- o būtent istorija manęs nė kiek nedomina. Tačiau geri atsiliepimai paskatino ją pasiimti.

Pirmiausia paaiškinsiu pavadinimo prasmę, kadangi bent jau aš tik atsivertusi knygą sužinojau, kas toji Silva Rerum- lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos.

Romano istorija rutuliojasi XVII a. vid. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Centre- Jono Motiejaus Norvaišos ir jo žmonos palikuonių- dvynių Kazimiero ir Uršulės- likimai. K. Sabaliauskaitė rašo ilgais (netgi itin ilgais) sakiniais- tai pastebi kiekvienas, paėmęs knygą. Bet tie sakiniai taip sudėlioti, kad net sunku suprasti, kaip ji pati rašydama tarp jų nepasiklydo ir parašė taip rišliai, įtaigiai,įdomiai. Skaityti tokius sakinius tikrai nebuvo sunku. Vienintelį sunkumą patyriau, kai perskaičiusi trečdalį knygos, ir po to prie jos prisėdau tik po penkių dienų- nežinau kodėl, bet visai nebeatgaminau kaip ten viskas baigėsi.Laimei, greitai viskas atsikūrė galvoje ir panirau į Baroko Vilnių ir jo nuotaikas.

Taigi, knyga patiko. Keturis balus iš penkių jai rašau  lengva ranka. Iki penkių pritrūko. Pabaiga man pasirodė silpnoka, na, ir kai knyga būna išgirta, iš jos tikiesi labai daug. Taigi, nusivilti būna labai lengva. Ir visgi, nebuvo cinkelio. Bet antrą dalį norėsiu perskaityti.

Įdomu buvo skaityti apie vienuolyną, jo vidaus politiką. Apie universiteto studentų susiskaldymą. Ir šiaip, kažkaip mane įtraukė visi tie įvykiai, veikėjų pamąstymai… Kažkur skaičiau komentarą, kuriam pritarčiau- trūko bendros to laikmečio aplinkos, įvykių nors trumpučių aprašymų. Viskas buvo sukoncentruota tik į šeimą ir į Birontą. Na, o toji paslaptingoji dėžutė manęs nė kiek nesuintrigavo ir net nebūčiau pastebėjusi, jei apie ją nebūtų užsiminę iki knygos pabaigos.

Galiausiai- ši knyga tikrai nėra sunki, galbūt sakinių ilgumas kartais verčia skaityti tą sakinį iš naujo, bet tuo viskas ir baigiasi.

Rekomenduoju.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s