1.39. Kurt Vonnegut ,,Skerdykla Nr. 5‘’


 Pilnas pavadinimas yra ,,Skerdykla Nr. 5 arba Vaikų kryžiaus žygis. Privalomas šokis su mirtimi‘‘ (,,Slaughterhouse- Five or the Children’s Crusade, a Duty Dance with Death’’). Skaičiau papildytą ir pataisytą leidimą- kuo jis skiriasi nuo ankstesnio leidimo, tikrai nežinau.

Taigi, o dabar nuo pradžių. Kuo šios knygos anotacija sužavėjo mane, tikrai nežinau. Apie karą skaityti nepatinka, o ji juk ir yra apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau, nepaisant to, aš ją įrašiau į savo norimų knygų sąrašą, o vieną dieną ji ir iškeliavo kartu su manimi iš bibliotekos.

Knyga stebino kiekviename puslapyje. Jau nuo pat pradžių reikėjo nutarti : ar juoktis, ar bjaurėtis. Jei būčiau pasibjaurėjusi, įdomu, ar būčiau baigusi šią knygą. Bet, kadangi nutariau juoktis, perskaičiau ją per du vakarus. Nors lengvai buvo įmanoma tai padaryti ir per vieną. Pradžioje dar žymėjausi kai kurias vietas, kurias norėsiu pacituoti, bet vėliau supratau, kad jei taip ir toliau žymėsiuos, tai teks nurašyti gal pusę knygos. Taigi, nustojau.

Bene labiausiai vartojama frazė šioje knygoje yra ,,Nieko nepadarysi.’’. Kažką nužudė- nieko nepadarysi. Kažkas nutiko- nieko nepadarysi. Ir t.t.

Knygoje pasakojami  sukrečiantys, autentiški prisiminimai apie autoriaus pergyventą Antrąjį pasaulinį karą. Viskas persmelkta aštria satyra, juoduoju humoru ( o jis man visai patinka, bet ne visada ir kai ne visomis temomis naudojamas. ) ir mokslinės fantastikos elementais (o šitai visai nepatinka), todėl skaitymas tampa daug malonesnis ir įdomesnis, galbūt, jei taip pat būtų ir istorijos vadovėliuose, man nebereikėtų kankintis? 😀 ). Tokiu būdu, beje, kaip ir Balys Sruoga savo ,,Dievų miškas’’ kūrinyje, autorius norėjo parodyti karo beprasmiškumą, žiaurumą, absurdiškumą. Ir ne tik karo, bet ir šiuolaikinės visuomenės gyvenimo.

Įvykių centre- kvailelis Bilis Piligrimas. Jis slydinėja po laiką. Vis iš naujo pergyvena Drezdeno subombardavimą, po karo grįžta į Ameriką, veda, patenka į lėktuvo katastrofą, apsilanko Tralfamadorijos planetoje- ten kartu su iš Žemės pagrobta porno žvaigžde gyvena zoologijos sode stikliniame kambaryje, stebimas tos planetos gyventojų (pranašingas po 30 metų suklestėjusių realybės šou epizodas! ). Bilis Piligrimas- žiaurių, grotestiškų, absurdiškų aplinkybių blaškomas mažas žmogus…

Iki šiol nieko panašaus (išskyrus anksčiau minėtą ,,Dievų mišką’’) neskaičiau. Ir nors, skaitydama šią knygą, juokiausi (kur atrodo, visai nederėtų), padėjus knygą į šalį, to daryti nebesinorėdavo. Ši knyga, panaši į neseniai Dailės galerijoje matytą instaliaciją- žiūri ir, rodos, nesąmonė kažkokia. Bet išeini ir pajunti, kaip ta nesąmonė paveikė, kaip sugadino nuotaiką.

(17 psl.)

Anuomet mes save vadinom Suvienytojo Pasaulio federalistais. Kas mes dabar- nežinau. Gal telefonistai? Labai daug plepam telefonu- bent jau aš, ypač vėlai naktimis.

(35  psl.)

Trečią klajonės dieną juos iš tolo apšaudė- keturiskart šovė, jiems pereinant skersai plytomis grįstą keliuką. Pirmasis šūvis buvo skirtas žvalgams. Antrasis- artileristui, kuris vadinosi Rolandas Viris.

Trečioji kulka buvo skirta nupezusiam garniui- šis tą pačią akimirką, kai mirtinoji bitė prazvimbė pro šalį, kaip įkastas sustojo keliuko vidury. Bilis mandagiai stovėjo, leisdamas šauliui pasitaisyti. Dėl migloto karybos taisyklių supratimo manė, kad šauliui būtina leisti pasitaisyti. Kita kulka tik vos per pirštą nekliudė Bilio kelio girnelės; sprendžiant iš garso, ji lėkė sukdamasi kaip sukutis.

Rolandas Viris ir abu žvalgai gulėjo saugiai sukritę griovyje, ir Viris suriaumojo Biliui:

–          Mauk nuo kelio, močkrušy, tu!

Priešpaskutinis žodis baltaodžių kalboje 1944 metais dar buvo naujiena. Biliui, tokio darbo dar nedirbusiam, jis nuskambėjo taip šviežiai ir stulbinamai, kad padarė savo: Bilis atsipeikėjo ir nuėjo nuo kelio.

Manau, po kiek laiko imsiu kurią kitą Kurt Vonnegut knygą.

Ekranizacija:

Režisierius: George Roy Hill

Premjera: 1972 m.

Šalis: JAV

Vaidina: Michael Sacks, Ron Leibman, Eugene Roche, Sharon Gans…

Advertisements

One thought on “1.39. Kurt Vonnegut ,,Skerdykla Nr. 5‘’

  1. […] Skerdykla Nr.5 , kurią skaičiau jau senokai, paliko pakankamai gerą įspūdį, kad norėčiau perskaityti ir kokią kitą šio autoriaus knygą. Tačiau dėl kažkokių priežasčių, antroji jo knyga, kurią čia ir aptariu, manęs nė trupučio neįtraukė ir nesudomino. Tiesa, pradžia buvo dar ganėtinai įdomi, bet kuo toliau, tuo pradinis įspūdis vis labiau blogėjo, o paskutiniuosius puslapius skaičiau norėdama tik kuo greičiau užbaigti šią knygą. Rašymo stilius ir įvairių sričių (konkrečiau: religijos, politikos, visuomeninio gyvenimo) kritikavimas bei ironija man patiko kaip ir ankstesnėje jo knygoje, tačiau pats siužetas buvo kažkoks netoks, nuobodus ir pernelyg chaotiškas. […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s