1.26. Tim Guenard ,,Stipriau už neapykantą‘‘


Iš šios knygos viršelio žvelgia pats knygos autorius Timas, likus dienai iki motinos išėjimo. Smurtaujantis ir girtaujantis tėvas, vaikų namai, vaikų pataisos namai, gyvenimas gatvėje… Gyvenimas, vertas knygos.  Tai ne kokios prieš metus išgarsėjusios ,,žvaigždės‘‘ biografija. Tai žmogaus, nuo pat ankstyvos vaikystės patirusio vien nelaimes, sugebėjusio pakilti ir pradėti naują, gražų gvenimą autobiografija. Kad egzistuoja tokia knyga, sužinojau vos prieš keletą savaičių, o prieš kelias dienas su bibliotekininkės pagalba radau ją bibliotekos lentynoje. Nieko nelaukdama ją perskaičiau.

Kai Timas, rodos, jau nesitikėjo iš savo gyvenimo nieko gero ir gyveno tik linksmybėmis ir muštynėmis, jis susipažino su neįgaliaisiais ir Dievu. Jų dėka jis ryžosi pasikeisti..

Liūdniausia vieta buvo, kai Timas pirmą kartą gavo gimtadienio dovaną. Neįgalus Frederikas keletą dienų kažką rašė rašymo mašinėle. Kiekvienas mygtuko paspaudimas reikalavo iš jo didžiausių pastangų. Ir štai, baigęs darbą jis padavė tą popierėlį Timui. Ten buvo penkios eilutės. Frederikas sveikino Timą su gimtadieniu ir aiškino, kaip jį myli. Tas gėris, kuriuo su Timu dalijosi ne tik Frederikas, bet ir kiti neįgalieji, buvo toks tyras… Manau, kiekvienas žmogus norėtų pajusti tokį gerumą ir meilę, kokią jautė iš tų visuomenės atstumtų žmogeliukų. Timas lyg tol nieko panašaus nebuvo patyręs. Kiekvienas komplimentas, kiekvienas geras žodis jam buvo paskata keltis, imtis kažko gero ir nutraukti saitus su buvusiu gyvenimu.

Dievas. Ta trilypė asmenybė, kuri davė jam tokią žiaurią vaikystę, kuri leido kone mirtinai dar mažą berniuką primušti tėvui, leido Timo viduje išsikeroti geroms mintims ir darbams. Prie to prisidėjo ir kunigai, kurių pašaukimas tarnauti nėra apsimestinis ir netikras. Jis sutiko net ir pačią motiną Teresę. Apie tai, kokia ji garsi, jis sužinojo gerokai po pirmo jų susitikimo.

Dabar jis gyvena gražų, laimingą gyvenimą su šeima ir padeda tokiems, kurie patyrė sunkių gyvenimo išbandymų. Žaviuosi jo stiprybe, jo pakilimu ir sugebėjimu tikėti bei atleisti.

Dar vienas giliai įstrigęs Timo gyvenimo momentas- jo susitikimas su motina po daugelio metų. Ji nesugebėjo pasakyti jam nieko, išskyrus žodžius, kurie tikrai įskaudino Timą. Ji pasakė, kad jis yra kaip jo tėvas, jis bus blogas vyras ir blogas tėvas… Bet jos žodžiai neišsipildė.

Liūdna, žiauri, įdomi istorija su laiminga pabaiga.. buvo vietų, kurios sukrėtė, tačiau visgi kažko man trūko.. Rodos, ir linksmų vietų buvo, ir liūdnų.. Bet kad pasakyčiau ,,labai įdomi“, reikėjo dar kažko..

Citatos:

(60 psl.)

Teisė išreikšti savo skausmą- man draudžiama prabanga. Mano ašaros neturi nei būti, nei pasirodyti.

(69 psl.)

Baimė arba pažadina kerštą, arba paralyžiavusi paverčia veidmainiu ar skundiku.

(99 psl.)

Žmonių vaikai yra panašūs arba į garstyčios, arba į rugio grūdą. Jei jie blogai ar nevešliai auga, vadinasi, jais nebuvo tinkamai pasirūpinta. Negalima reikalauti iš jų mylėti grožį, tiesą ir gėrį, jei jų nevedėme grožio, tiesos ir gėrio link. (…) Jei norime, kad sėkla duotų vaisių, reikia su meile rūpintis žeme, dėmesingai stebėti augimą, kartais genėti, dažnai ravėti ir gerbti laiką.

(110 psl.)

Svajojam, kaip sugebam. Svajonė atima laiko iš skurdo, kančios ir nevilties. Tai pigi ir niekam nekliudanti kelionė. Be to, svajonės traukinys niekuomet nestreikuoja…

(169 psl.)

Primuštas ir pamestas vaikas, vienatvėje agoniją kenčiantis ligonis, gimdanti moteris, avarijoje mirtinai seistas vyras- visi jie šaukiasi Aukščiausiosios Būties pagalbos, net jei jo ir nevadina Dievu.

(213 psl.)

Meilė yra bumerangas: tu gauni daug daugiau, nei duodi pats. Mokėti priimti yra tiek pat svarbu, kiek ir mokėti duoti.

(215 psl.)

Muštas, pamestas vaikas, ligonis nuo alkoholio, narkotikų ir kitų bėdų, nepaveldėjo to genetiškai. Visi jie turi teisę pasikeisti.

(217 psl.)

Žmogus yra tarsi baldas: kiekvienam modeliui skirtinga instrukcija. Norėdami su kitu gyventi darniai, turime išdrįsti paprašyti jo instrukcijos ir nebijoti duoti jam savąją.

Ištrauka iš knygos, kuri labai patiko :

(264 psl.)

Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti.

Mėšlas, iškritęs iš arklio pasturgalio, pernelyg karštas, rūgštus ir sunkus. Jis dvokia, kelia pasišlykštėjimą. Jei nieko nelaukdamasuždėsi jį ant gėlių ir sėklų, jis jas prispaus ir išdegins.

Mėšlui reikia leisti išsigulėti, išdžiūti, pamažu suirti. Laikui bėgant, jis tampa purus, bekvapis, lengvas, vaisingas.

Tada jis leidžia augti gražiausioms gėlėms ir daigams.

Mūsų gyvenimams Dievas praeitį panaudoja tarsi mėšlą- kad padėtų mums augti.

Tačiau jei laikai įsmeigęs galvą į savo įkaitusią praeitį, ji tave uždusina.

Reikia leisti jai išsigulėti.

Veikiant laikui ir malonei, nejuntamai sunyksta tai, kas mumyse yra bloga.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s