1.18. Jodi Picoult ,,19 minučių''


Dar viena knyga, skaityta kiek anksčiau (t.y. praeitų metų pabaigoje). Būtent nuo šios knygos pradėjau pažintį su Jodi Picoult. Iš karto sakau, kad šioje mano rašliavoje atskleista nemažai turinio… Norėjau redaguoti, bet, kad nelabai norėjau kažką ,,išmesti“. Tai tik pabaigos nepalikau. Ar prarasite malonumą, jei pirma paskaitysite šitą mano atsiliepimą? Tiesą sakant, net nelabai žinau 🙂

Jodi Picoult knygoje ,,19 minučių” pasakojama vieno jaunuolio, septyniolikamečio Piterio ir jo bendraklasės Džouzės istoriją, kuri sukrečia kiekvieną, į rankas paėmusį šią knygą skaitytoją. Šis pasakojimas man taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Nors ši istorija ir nėra tikra, bet faktas, kad tai vyksta kai kuriose mokyklose, visiems žinomas.

Piteris buvo tas vaikas, kuriam kažkas uždėjo etiketę ,,silpnas, bejėgis, atstumtasis”. Jo nemėgo visi vaikai (išskyrus Džouzę). Iš Piterio šaipėsi, atiminėjo priešpiečių dėžutes, tyčiojosi iš jo turimų daiktų, kišo jo galvą į klozeto skylę, koridoriuje stumdydavo, kišdavo jį į spintelę. Iš pradžių jis dar mėgino skųstis, bet, supratęs, kad nuo to būna tik blogiau (jį apšaukia skundiku ir dėl to gauna į kailį dar smarkiau), o suaugusieji nė kiek nepadeda, Piteris užsisklendė savyje. Mūsų mokyklose irgi taip vyksta. Na, gal ne visose, bet daugumoje. Prisipažinkite, juk net ir jūsų klasėje pasitaikydavo (ar pasitaiko) koks nors vienas atstumtasis, kuris visuomet stovėdavo (o gal tebestovi?) nuošalyje. Jis visada yra pašiepiamas, su juo niekas nenori daryti darbo ,,grupelėje” ar poroje. Tikriausiai ir sėdi vienas. Kokį vaidmenį jūs vaidinate? Esate tie, kurie prisidedate prie ,,pokštų” ? Galbūt tik juokiatės, kai matote atstumtajam daromą ,,pokštą”, nes nenorite išsiskirti iš kitų? O galbūt esate tie, iš kurių juokiamasi? Kad ir kurie iš jų jūs bebūtumėte, žinote, kad suaugusieji NIEKADA nesutrukdo. Nes jie nesupranta, ką jaučia (o gal nenori suprasti?) tas atstumtasis? Be to, žinau pati atvejų, kai patys mokytojai pereina į skriaudikų pusę ir sako, kad ,,pats prisiprašei”. O ką tėvai daro? Nieko. Jie net nežino, kas vyksta mokykloje. Jie mano, kad tai tėra paprasčiausi laikini nesutarimai. Bet ar jiems nevertėtų susėsti su vaiku (kai vaikas paauglio amžiaus, susėsti ir pašnekėti atvirai yra tikrai sunku, bet juk galima pabandyti) ir išklausyti jo nuomonę? Kaip jis jaučiasi, ko norėtų? Galiausiai, vertėtų nueiti į kokią nors internetinę svetainę, į kurią dedami filmukai iš tikro gyvenimo. Kur paaugliai filmuoja muštynes (dažniausiai tose muštynėse dalyvauja trys keturi mušeikos, mušamasis ir būrys ,,pro šalį ėjusių” bendraamžių, kurie reikalauja kraujo praliejimo, nors po to aiškina, kad prie muštynių net neprisidėjo. Bet jie klysta. Galbūt jie ir nespardė, tačiau veikė mušamąjį psichiškai) – taip tėvai pamatytų link kur ritasi jų vaikai ir kaip nors gal pasistengtų tam užkirsti kelią? Nes po to pasėkmės gali būti neatitaisomos.

Kol Džouzė bendravo su Piteriu, rodos, jam nerūpėjo, ką kiti su juo išdarinėja. Tuomet ir Džouzė buvo atstumtoji, bet ji tokia buvo dėl to, kad draugavo su Piteriu. Ji kentėjo tik tiek, kad su ja niekas, išskyrus Piterį, nekalbėjo. Jai nekrėtė piktų ,,pokštų”, nekišo galvos į klozetą. Bet ji stengėsi, kad jos draugas kuo mažiau kentėtų. Ji gynė Piterį visais įmanomais būdais. Iki tol, iki kol ji perėjo (kaip ir visi kiti) į vidurinę. Džouzė ėmė bendrauti su ,,populiariaisiais” ir dėl to turėjo paaukoti Piterio draugystę. Ji užmiršo jį. Bet net ir bendraudama su populiariaisiais ji žinojo, kad gali padaryti menkiausią klaidą ir taip iškristi iš jų rato. Jie nebuvo draugai. Tik sudarė tam tikrą grupę. Ji juokdavosi kartu su jais, kai Piteris vos ne žliumbdavo dėl JŲ padaryto ,,pokšto”, nes taip reikėjo. Nes taip ji pritapo. Ir nesvarbu, kad dėl to paaukojo tikrąją Džouzę. O ar ne taip elgiatės ir jūs? Ar ne taip elgiamės mes? Nors atstumtasis atrodo turįs gerų, jums/mums patinkančių savybių, bet prieiti negalite, nes taip ,,populiarieji” ir jus nustums į atstumtųjų pusę. O to nenori niekas. To nenorėjo ir Džouzė. Ir dėl to ji užmiršo savo TIKRĄ draugą. Užmiršo jį tam,kad gautų daug naujų NETIKRŲ draugų.

Piteris turėjo vyresnį brolį. Jis buvo protingas, kasdien į namus parnešdavo aukščiausius pažymius, buvo puikus sportininkas. Visi galvojo, kad ir jaunėlis bus toks, tačiau apsiriko. Piteriui buvo per aukštai iškelta kartelė. Jis jos negalėjo pasiekti, nes jis buvo Piteris, o ne brolio klonas. Bet žinote, kas skaudžiausia? Kad jo brolis nė kiek negynė, kad prisidėjo prie kitų ir vadino SAVO paties brolį šlykščiais žodžiais visų savo draugų akivaizdoje. Tad nė nenuostabu, kad Piteris nė kiek neliūdėjo, kai jo brolį mirtinai nutrenkė automobilis… Kiekvienas tėvas, kiekviena mama trokšta, kad, jei vyriausias vaikas yra protingas ir populiarus, tai ir kiti tokie būtų. Taip jaunesnis vaikas yra visiškai nuvertinamas, jis jaučiasi nemylimas, nes nėra toks pat kaip brolis. O juk kiekvienam pirmiausia reikia pripažinimo šeimoje.

Piteris laisvalaikį leido kurdamas naujus kompiuterinius žaidimus ir juos žaisdamas. Juose jis laimėdavo prieš savo skriaudikus ir dėl to nors trumpam pasijausdavo laimingas. Tad, kai netikėtai kompiuteris netyčia iš jo pasityčiojo- atvertė seną dokumentą, kuriame buvo laiškas (jame Piteris prisipažino mylįs Džouzę ir jį buvo nusiuntęs jai, bet jos ,,draugai” jai nežinant jį išplatino visai mokyklai, o po to valgykloje ne tik pasišaipė, bet ir visiems matant, numovė jam kelnes), Piteriui tarsi ,,pasimaišė”. Jis susirinko šautuvus, kuriuos buvo pavogęs iš kaimyno arba pasidaręs pats, savadarbę bombą ir nuėjo į mokyklą. Ten jis nužudė devynis mokinius, vieną mokytoją, dar penkiolika sužeidė, o visiems likusiems paliko šoką visam gyvenimui… tiesa, tik bylos pabaigoje buvo atskleista detalė, kuri nustebino visus. Bet apie ją nepasakosiu, nes ir taip daug papasakojau 😀

Atskirai būtų galima rašyti apie tėvų jausmus, kurie užklupo sužinojus apie įvykusią nelaimę- tiek nukentėjusiųjų tėvų jausmus, tiek Piterio tėvų ar net advokatų bei teisėjų. Tačiau šiuo metu man buvo daug lengviau nagrinėti priežastis, dėl kurių įvyko ši tragedija… aš dar ne mama, tad ir negaliu įsivaizduoti tiksliai tų jausmų, kurie užkluptų sužinojus apie tai, kad mano vaikas mirė, kad mano vaikas sužeistas, ar kad mano vaikas tapo žudiku.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s