Pam Jenoff, ieškodama informacijos kitai rašomai knygai, susidomėjo istorija apie moteris, dirbusias specialiųjų operacijų valdybos agentėmis Antrojo pasaulinio karo metu. Taip rašytojai gimė mintis parašyti romaną „Dingusios Paryžiaus merginos“. Tiesa, man patiko, kad autorė neslepia, jog jos pasakojimas – labiau įkvėptas, o ne paremtas tikrais įvykiais, o knygos pabaigoje netgi pateikė keletą rimtesnės literatūros pavyzdžių tiems, kurie norėtų plačiau pasidomėti SOP agenčių vaidmeniu karo metais.
1943-aisiais Londone Eleonorai paskirta vadovauti ypatingam skyriui – moterų, kurios siunčiamos į Prancūziją padėti Pasipriešinimo judėjimui. Eleonora trokšta įrodyti, kad gebėjimai sėkmingai atlikti agento pareigas nepriklauso nuo lyties. Vieną dieną pasiūlymą dirbti gerai apmokamą, tačiau slaptą darbą gauna Marija – vieniša mama, kurios dukra dėl karo buvo išsiųsta į provinciją pas giminaitę. Kita siužetinė linija nukelia į 1946-ųjų Manhataną, kur Greisė atsitiktinai randa pluoštelį nuotraukų su merginų portretais ir nusprendžia pasidomėti jų istorija.
Šįkart norisi pradėti nuo pastebėjimo, kuris susiformavo perskaičius nemažai tokio pobūdžio knygų. Mane stebina, kad taip dažnai pasirenkamas toks siužetas: veikėjos, suradusios kokį nors daiktą (nuotraukas, paveikslą, užrašų knygutę ar kt.), sugalvoja atkapstyti visą su juo susijusią istoriją. Jei reikės, jos aplankys kelis miestus ar net šalis, nueis į įvairiausias įstaigas, kaip nors gaus priėjimą prie slaptų dokumentų, dar, žinoma, pakeliui sutiks kokį nors šiai paieškų idėjai pritariantį gražų vyrą, kurį įsimylės, arba/ir išsiskirs su esamu… Suprantu, kad gali būti smalsu, bet taip stipriai, kad net būtų imtąsi veiksmų? Bet aš esu iš tų, kurie vien pagalvoję apie skambinimą ar ėjimą į kokią nors rimtesnę įstaigą, stengiasi to visais būdais išvengti ar atidėlioti, tad tikriausiai natūralu, kad nesuprantu ir tokių avantiūristų. Tik tiek, kad paprastai ši siužetinė linija būna kur kas silpnesnė už kitą, o veikėjų poelgiams kai kada trūksta rimtesnės argumentacijos. Šio romanu atveju džiaugiausi, kad Greisės istorijai skirta daug mažiau teksto už tą, kuri man labai patiko.
Eleonoros ir Marijos siužetinės linijos yra atskiros, jos susitinka vos kelis kartus. Tačiau be vienos nebūtų kitos, tad man jų istorija – bendra. Laukdavau kiekvieno skyriaus, skirto karo metų siužetui. Kaip ir nieko įmantraus, bet istorija pagavo, rūpėjo, kaip veikėjams klostysis toliau, spėliojau, kokia kulminacija laukia. Žinoma, buvo klišių, būdingų tokio tipo knygoms, bet įsitraukimui šioks toks nuspėjamumas nebuvo kliūtis. Nors kalbama apie karo metus, kurie neatsiejami nuo žiaurumų, autorė sugebėjo apie juos tik vos vos užsiminti, labiau koncentravosi ne į karo baisybes, o į merginų treniruotes, agenčių darbą bei Eleonoros rūpestį ir spėliones, kaip joms sekasi priešų – vokiečių – teritorijoje. Viršelyje teigiama, kad tai knyga apie drąsą ir draugystę, ir man belieka tik pritarti. Tiesą sakant, vienu metu net pasvajojau, kad romanas (1944-ųjų siužetas) galėtų tęstis kiek ilgiau, nesinorėjo taip greitai jo paleisti.
Prisipažinsiu, „Dingusios Paryžiaus merginos“ mane maloniai nustebino. Galvojau, skaitysiu po skyrių vakarais po darbo, bet išėjo taip, kad visą savaitgalį nuo jos neatsitraukiau. Be abejo, minusus (arba vieną didelį – pokario siužetinę liniją) pastebėjau, bet vis tiek smagu atrasti knygų, kurios taip įtraukia.
Mano knygų pasaulis 